Atradimai Įkvėpimai

Nežinau, ką veikiau, kai Lietuva atradinėjo Sabaliauskaitę ir jos Silva Rerum sagą, menu lig - nugirsdavau viena ausimi, kad tokia yra, kad čia kažkas wow, bet ant visokių wow dažniausiai nepasikabinu, esu pasimokiusi, kad kas patinka masėms, tuo nesusidomiu aš. Kai vajus praeina, pasižiūriu, kad gal visai nieko. Tai taip buvo ir su Sabaliauskaite, kurią atradau, nusprendusi pati pradėti rašyti knygas. Pirmiausia, norėjos pašniukštinėti, kas mūsuos šviečia ryškiausiai. Labai faina buvo atsiriboti nuo to archajinio "visa LT'os kūryba yra š..." ir atrasti tarptautinės arenos vertus perliukus. Apie tai man yra Sabaliauskaitė, kurią aš įsimylėjau.   Neturiu nei tikslo, nei noro aprašinėti, apie ką jos Silva Rerum saga, visi puikiai žinote, kas dar ne - tam yra knygos nugarinė dalis, galų gale, internete informacija. Galiu pasidalinti tik savo įspūdžiu, kurį man paliko jos daugiaaukščiai, daugiasluoksniai ir išskirtinai stilingi sudėtiniai sakiniai, kuriuos skaitydama jaučiau ...

Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu. Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų.  Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo man...

  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...

Prieš trejus metus automobiliu su vaikais patraukėme į Portugaliją, turėdami labai aiškų tikslą - maudytis. Kol vaikai turškėsi pradžioje Biskajos įlankos vandenyse, tada atvirame Atlanto vandenyne, galiausiai skaidriuose Barselonos pakrantės pursluose, pati tuo metu neva palikusi maudymkę namuose sėdėjau krante, stebeilydama į savo besimezgančio celiulito reljefą, kurio taip ir nepavyko, kaip man atrodė, prieš kelionę visiškai sunaikinti. Ir nesvarbu, kad celiulito kauburėliai tuo metu dengė tik tai mano smegenis, kurios toli gražu nefokusavo malonumų, kuriais mano kūnas, kad ir koks jis bebūtų, galėtų tiesiog - džiaugtis.  Prieš dvejus metus, tą kartą deklaruodama prastą savijautą ir nuotaiką, bet priežasties tos pačios, išsėdėjau Italijos Finale Ligure pakrantę, nuo jos su pavydu žvelgdama į bangose besivoliojančius įvairiausių dydžių ir formų kūnus, paraleliai smerkdama juos "kaip šitaip gali", beigi klausdama savęs - kaip šitaip jie gali? Nejaugi iš tikro jie štai šitaip...

Kadangi pažadėjau pasidalinti antrąja savo kelionės dviračiu įspūdžių dalimi, nesusijusia su dviračių takais, skubu tai padaryti kuo greičiau, idant mano pažadas nenuplauktų užmarštin kartu su kitu mano išvien generuojamų idėjų turiniu. 1 dalis štai čia . Kaip minėjau joje, mūsų kelionė dviračiais Vilnius - Klaipėda truko beveik 4 paras vietoj planuotų 5. Keliai buvo prastesni nei tikėjomės, mynėm greičiau nei planavome, grįžę gyvi ir sveiki, džiaugėmės labiau nei galėjome įsivaizduoti.  Pasiruošimas. Už kompanionus atsakyti negaliu, aš pati tam laiko turėjau apie mėnesį, per kurį atskirais kartais viso sukoriau apie 250 km. Įvertinusi tai, kad sėdimoji po šių km jautėsi lygiai taip kaip ir po 25 km, abejojau, ar to pakaks. Pakako. Jeigu kalbėtume tik apie fizinį stovį, šį maršrutą, manau, galėtų įveikti bet kas. Klausimas per kiek laiko. Nes, pvz., net nuvažiuodamas per dieną po 1 km, po metų jau galėtum džiaugtis pajūrio saule 😀 o jeigu rimtai, diskusijų šiuo klausimu kelionės m...

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai. Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai.  Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mok...

"Sportuoti savo malonumui" dar visai neseniai man buvo tokia nesuprantama materija, kurią ilgą laiką bandžiau išpildyti, atlikdama keistus meditatyvius judesius erdvėje - jokiu būdu nealinančius, būtinai dėl sveikatinimo, o ne konkretaus rezultato, ypatingai lieknėjimo, nes čia labai primityvu.  Kaip gyvenime ilgą laiką bandžiau įsisprausti į savo pačios susikurtus kaži kokios teisingos ir visuotinai priimtinos žmogystos egzistencijos rėmus, taip ir fizinėje veikloje - jei ko imdavaus, tai būtinai tik tai tokiu dažniu, tempu ir amplitudėmis, kurias rekomenduoja įvairių sričių treneriai, koučeriai ir kitokio plauko ekspertai ir specialistai. Šiukštu ne tai, ko ir kaip nori mano smegenys ir reikalauja kūnas. O šie du pastaruoju metu reikalauja maksimumo! Varyti ne pagal galimybes, išvesti savo kūną iš komforto zonos, užsibrėžti tikslus, kurie nėra lengvai pasiekiami net ir reguliariai sportuojantiems pavyzdiniams atletams, žinoti, kad šiuos tikslus pasieksi bet kokia kaina ir.....

Apie tai, kaip ruoštis 50 ir daugiau km žygiui jau rašiau -  štai čia . Viena yra pasiruošti fiziškai - išsirinkti tinkamą inventorių, pavaikščioti ilgesnius atstumus ir pan. Kita - psichologinis pasiruošimas, kuris, mano nuomone, yra net gi svarbesnis nei gerai išmankštinti raumenys ar specialūs batai. Eidama savo pergalingą (nes jis toks buvo man) 100 km žygį pajūriu, mačiau, kaip palūžta net ir fiziškai gerai pasiruošę, tačiau nelabai tinkamai nusiteikę atletai, galvojantys, kad kaip treniruoklių salėje, taip ir čia, viskas kažkaip labai paprasta. Fizinis pasirengimas svarbus, tačiau psichologinio pasirengimo ir tinkamo nusiteikimo faktorius, mano nuomone, yra lemiantis. Nesvarbu kiek km prieš tai nueisi, nubėgsi ar dviračiu nuvažiuosi, kiek hantelių sporto salėj prieš tai pakelsi - Skaudės. Viską. Nekalbu apie visokius profesionalius ėjikus, bėgikus, triatlonininkus ir visokius kitokius maratonininkus, nežinau, kaip su jais - šis įrašas mirtingiesiems, kaip aš, adreliną mė...

Šiandien įveikiau savo pirmąjį pusmaratonį. Tai padariau po pusės metų treniruočių ir persirgto covid-19, kuris netikėtai užklupo mane paskutiniame pasiruošimo etape, likus kelioms dienoms iki išsvajotojo bėgimo. Išbėgau po ligos praėjus kelioms savaitėms, dar neatgavusi skonio ir kvapo jutiklių, keliskart lengvai pasimankštinusi, nusprendusi, kad visas įdirbis, tikėtina, niekur nedingo, suprasdama, kad kuo toliau delsiu, tuo bus sunkiau, suvokusi, kad kito bandymo po šios nesėkmės tikriausiai nebus. 21 su trupučiu km atstumą įveikiau per 3 val. 40 min., kas yra gėdingai ilgai bet kokiam save gerbiančiam ilgųjų distancijų bėgikui, viena vertus, ir kas reiškia daug įdėtų pastangų, griežtą discipliną ir įveiktus kompleksus man, niekada su bėgimu nedraugavusiai, bet kartas nuo karto tamsiu paros metu, kur nėra žmonių pabėgiodavusiai moterai, toli gražu neatitinkančiai liekno ir sportiško bėgiojančio žmogaus standarto. Viename iš savo ankstesnių tinklaraščių esu minėjusi apie savo gėdą...

Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų...  Puikiai pamenu save dar neturinčią dešimties, naktį po antklode su žibintuvėliu pasislėpusią, knygą beskaitančią. Buvau iš tų vaikų, kurie vasarą būtinas perskaityti knygas kartais "suvalgydavo" atostogoms dar neprasidėjus. Kol mano brolis, sukdavo galvą, ką vasaros pabaigoje į perskaitytų knygų sąrašą įrašyti, aš svarstydavau, ką išbraukti, nes kiekiai ir pačios knygos būdavo tokios, kad kartais paprasčiau būdavo jų netraukti.  Gerai prisimenu, būdama keliolikmetė neretai atsisakydavau pasiūlymų susitikti su draugais, pramogauti, idant netrukdomai galėčiau skaityti mane užkabinusią knygą. Vakaras su jomis dažnai man būdavo daug jaukesnis, artimesnis, paprastesnis nei šėlsmas su bendraamžiais, kurių aš, tiesa, sąmoningai nevengiau, bet niekada tikriausiai su jais taip gerai kaip su knygomis ir nesijaučiau.  Dar nespėjau pamiršti savęs dvidešimties su virš, nemiegančią paromis, kad g...

Kaip jau esu minėjusi  pirmajame savo įraše , dažnai jaučiu didžiulį poreikį laiko tik sau. Tuo laiku privalau pabūti viena, nesvarbu tai valanda vakare užsidarius vonioje, kelios valandos ryte, kai visi dar miega, diena, kita ar net visas savaitgalis (savaitė), kai vyras su vaikais kur nors išvažiuoja. Svarbiausia viena. Jokių susitikimų, draugių, namų ruošos, kitų darbų, tik aš, knyga, kartais rankdarbiai, geras serialas ar bėgimo bateliai, skanus maistas, vynas ir poilsis nuo visko ir visų.  Kartais mano stebuklinguosius vienišės savaitgalius, mylimas vyras praskaidrina naujais patyrimais. Vienas jų -  Eglės sanatorija . Neslėpsiu buvusi skeptiška, nes gi čia reikia ruoštis, važiuoti, dar gi žmonių sutiksiu, kažkam šypsotis, o man tereikia atsiplaiduoti, ką aš puikiausiai, niekieno nevaržoma, galiu padaryti namuose ar sodyboje.             Gražu kaip čia, žalia. Ne tik gamta, ir viduje viskas taip rezonuoja, gera gera... Be visokių te...

Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų... Apie meilę joms esu rašiusi  čia  - Dekupažo idėjų bloge. Keliomis mintimis apie jas pasidalinsiu ir čia - atradimų, įkvėpimų naujuose namuose.  Jeigu gyvenime galėčiau dirbti darbą, kokį tik noriu, ir nesukti galvos dėl uždarbio, vienas šių darbų būtų bibliotekininkės. Man taip gera, jauku, ramu ir šilta tuose senuose įvairių įvairiausių galybės knygų kambariuose, kuriuose, viskas, įskaitant ir laiką, prasmę praranda. Galėčiau, atrodo kartais, pavirsti knyga ir amžiams ten lentynoje, kitų knygų draugijoje pasilikti.  Kita tokia panašų jausmą sužadinanti, beveik taip pat kvepianti vieta yra knygynai, į kuriuos einu su tikslu arba be jo. Pasilikti kaip bibliotekoje amžiams čia nenorėčiau, bet laiką praleisti, akis paganyti, pasižmonėti - nors ir visą dieną, net gi kelias. Man nuoširdžiai kvapą užgniaužia į rankas paėmus gyvą, skoningais piešiniais iliustruotą, pamokančią kny...

Prisistatyti man visada kažkaip nesmagiausia. Aš, man, apie mane - nemėgstu kalbėti apie save. Nes kas gi aš? Niekas? Vis gi kažkas. Sandra. Labas! Kadangi ši dalis pati nepatogiausia, nuo jos ir pradėsiu.  Ieškojau savęs ilgai. Ne šiaip užtrukau. Sugaišau tam visus savo gyvenimo metus, kurių turiu beveik 33-is. Nesu tikra, kad jau suradau. Ilgainiui ima atrodyti, kad kalba šiuo atveju sukasi ne apie rezultatą, o procesą. Kaip ten bebūtų, jaučiuosi esanti teisingam kely. Kūrybos, rašymo ir vidinės laisvės nuo "kas ką pagalvos", "esu niekas ir nieko dorai nesugebu" kely.   Štai kokia čia graži aš, šiek tiek pasipuoši, prigulusi tarp gėlių, rami, romantiškai nusiteikusi... Tokia būnu retai. Dažniausiai kažkur skubanti, šiek tiek susivėlusi, be makiažo, kuriuo dabinuosi tik darbo dienomis, kartais pagalvoju, kad ir ten reikėtų jo atsisakyti, vis tiek per dieną "subėga", pasitaisyti nėra kada. Išvien kažkur lekianti, must do sąrašu mintyse gyvenanti, besidalin...