Kaip nueiti 50 km? II dalis

Apie tai, kaip ruoštis 50 ir daugiau km žygiui jau rašiau - štai čia. Viena yra pasiruošti fiziškai - išsirinkti tinkamą inventorių, pavaikščioti ilgesnius atstumus ir pan. Kita - psichologinis pasiruošimas, kuris, mano nuomone, yra net gi svarbesnis nei gerai išmankštinti raumenys ar specialūs batai. Eidama savo pergalingą (nes jis toks buvo man) 100 km žygį pajūriu, mačiau, kaip palūžta net ir fiziškai gerai pasiruošę, tačiau nelabai tinkamai nusiteikę atletai, galvojantys, kad kaip treniruoklių salėje, taip ir čia, viskas kažkaip labai paprasta. Fizinis pasirengimas svarbus, tačiau psichologinio pasirengimo ir tinkamo nusiteikimo faktorius, mano nuomone, yra lemiantis. Nesvarbu kiek km prieš tai nueisi, nubėgsi ar dviračiu nuvažiuosi, kiek hantelių sporto salėj prieš tai pakelsi - Skaudės. Viską. Nekalbu apie visokius profesionalius ėjikus, bėgikus, triatlonininkus ir visokius kitokius maratonininkus, nežinau, kaip su jais - šis įrašas mirtingiesiems, kaip aš, adreliną mėgstantiems tiktai laisvalaikiu. 

Maždaug po 50 km, po 70 km užtikrintai, skaudės vienodai - Viską - Skaudės - ir teks su tuo skausmu išbūti. Išbūti ne tik su skausmu, bet ir su miego poreikiu (jeigu eisit daugiau nei 50 km), kai atrodys kad užmigti gali stovėdamas. Puikiai pamenu savo pirmąjį bandymą įveikti 100 km, kai 60-70 km, naktinio etapo metu, verkdama taip, kad kelio nemačiau, savo neseniai sutiktam naujam pažįstajam, pasikūkčiodama sakiau "tu eik, palik mane, aš čia prigulsiu, pasnausiu, vėliau pasivysiu", ilgesingai žvelgdama į pakelės griovį, jau spėjusį pasidengti ryto šalna, kuri man atrodė, kaip pats minkščiausias patalas. Ir aš tikrai būčiau ten prigulusi. Bet naujas pažįstamasis manęs nepaliko. Po kelių metų nepalikti vienas kito mes prisiekėm prie altoriaus, auginam dvi nuostabias dukras ir šunį, bet čia jau kita istorija. 

Grįžtant prie agonijos, kuri ilgesnio žygio metu prasidės tikrai, fizinis pasirengimas čia yra bejėgis - reikės iškęsti, išbūti, negailėti savęs, arba gailėti, aš visą laiką gailiu ir verkiu, bet išbūti. Ir čia - ir valia, ir ištvermė, ir užsispyrimas, ir svarbiausia - MOTYVACIJA. Kai eini 50 km ir daugiau, pagrindinis dalykas, kurį turi sau atsakyti - kodėl tai darau? Nes jeigu tik šiaip, for fun, tai šitas fun pasibaigs maždaug po 30 km. 

Dar vienas itin svarbus dalykas - eiti greitai ir nesiilsėti. Tai bene didžiausia pagunda - buvau, žinau. Kad ir kaip gerai būtumėte pasiruošę, nusiteikę, lėtas tempas ir poilsis garantuos, kad distancijos įveikti nepavyks arba pavyks, bet užtruksite daug ilgiau ir bus nepalyginamai sunkiau. 

Dėl greičio - turite pasirinkti tempą, kurį galėtumėte išlaikyti visos distancijos metu. Nesvarbu, eisite lėtai ar greitai, skaudės taip pat, tai čia klausimas vienintelis - kiek laiko šį skausmą galėsite ištverti, todėl kuo greičiau eisitie, tuo trumpiau reikės kentėti. Ir atvirkščiai. 

Nesėdėti - aš nežinau, kas tuo metu vyksta mūsų kūnuose - girdėjau kažką apie raumenų atšalimą, sustingimą, su kuo visiškai sutikčiau. Kiekvieną sykį sustojus, prisėdus, tęsti kelionę darosi sunkiau, skausmas didėja (čia tikriausiai dėl to raumenų atšąlimo, sustingimo), išjudėti vis sunkiau (dėl to paties), motyvacija krenta. Tikėtina, po kažkelinto prisėdimo, taip ir liksite sėdėti, neįveikę savo pasirinkto atstumo. 

Nieko tokio, kaip rašiau praeitą kartą, visada yra kitas kartas ir dar kitas, ir dar 🚶