Bėgimo Metamorfozės

Šiandien įveikiau savo pirmąjį pusmaratonį. Tai padariau po pusės metų treniruočių ir persirgto covid-19, kuris netikėtai užklupo mane paskutiniame pasiruošimo etape, likus kelioms dienoms iki išsvajotojo bėgimo. Išbėgau po ligos praėjus kelioms savaitėms, dar neatgavusi skonio ir kvapo jutiklių, keliskart lengvai pasimankštinusi, nusprendusi, kad visas įdirbis, tikėtina, niekur nedingo, suprasdama, kad kuo toliau delsiu, tuo bus sunkiau, suvokusi, kad kito bandymo po šios nesėkmės tikriausiai nebus. 21 su trupučiu km atstumą įveikiau per 3 val. 40 min., kas yra gėdingai ilgai bet kokiam save gerbiančiam ilgųjų distancijų bėgikui, viena vertus, ir kas reiškia daug įdėtų pastangų, griežtą discipliną ir įveiktus kompleksus man, niekada su bėgimu nedraugavusiai, bet kartas nuo karto tamsiu paros metu, kur nėra žmonių pabėgiodavusiai moterai, toli gražu neatitinkančiai liekno ir sportiško bėgiojančio žmogaus standarto.

Viename iš savo ankstesnių tinklaraščių esu minėjusi apie savo gėdą bėgioti viešai. Dabar net nebežinau, pats bėgimas kaip toks ar vis tik ši gėda nuo neatmenamų laikų buvo pagrindinė priežastis, kodėl bėgimas buvo mano nemėgstamiausių fizinių veiklų sąrašo viršuje. Nepaisant šio buvimo, periodiškai prasibėgdavau, nes... priežasčių daug - tai nieko nekainuoja, neužima daug laiko, nereikia ypatingo pasiruošimo, apsiauni sportbačius ir varai, bet kokiu oru, paros metu, turi laisvą minutę laiko ir pirmyn! Tam tikru gyvenimo etapu pajutau, kad šie reti prasibėgimai yra puiki priemonė surinkti ir sustyguoti save šiame intensyviame ir kartais labai keistame gyvenimo maratone. Taip ilgainiui bėgimas tapo rutina. 

Kartą nugirdau kalbantis du žmones - pusamžį vyrą ir jauną, labai energingą moterį. Abu bėgiojantys. Vyriškis pasidalino, kad bėga rytais, kiekvieną rytą, apie skaičius, neprisimenu, ar kalbėjo. Mergina teigė tai daranti retai, nes vaikai, nėra laiko, visa kita. Tačiau kai prisiruošia, per 30 min. įveikia 5 kilometrus. 1 km per 6 minutes - greituoju primetė vyriokas, iškart pažėręs saują komplimentų, nes "nu, labai gerai kaip moteriai". Moteris aš irgi ne pėsčia, apie bėgimą nelabai nusimanau, bet štai žinau, kaip atrodo geras bėgimas ("kaip moteriai"). Šitaip, sprausdama save į 1 km per 6 minutes rėmus, prabėgiojau bemaž keturis metus, išvien nekęsdama šio užsiėmimo vis labiau. Nušvitimas įvyko pasiryžus išbėgti pusmaratonį maksimaliai komfortišku tempu. Taip bėgdama perėjau į transcendentinę būseną, kuri trunka 10 minučių vienam km. 

O moralas kame - nėr ko klausytis svetimų pokalbių. 

Gero bėgimo komfortabiliam tempe! Arba ne. Kaip norite :)





Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Karas ir taika

Vaizdas
Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu. Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų.  Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo man...
Skaityti daugiau

Sienų dažymas

Vaizdas
Apie grūdėtus sienų dažus sužinojau užsukusi į svečius pas seniai matytą draugę, kuri mielai papasakojo kuo nudažė - pati, su penkiamete dukra - įspūdingai atrodančias kambarių sienas, ne visas, nes dažas, labai mandras, todėl vienoje patalpoje per akis bus vienos ar dviejų tokių sienų.  Kadangi mano mama senokai skundėsi savo nusidėvėjusiu koridoriumi, kuris prašyte prašėsi kažką su juo daryti, nusprendusi, kad blogiau jam niekas tikrai nebus, nusprendžiau paeksperimentuoti su juo, padengdama sienas šiais grūdėtais dažais. Nuotraukos prieš ir po: Kadangi siena, priklausomai nuo apšvietimo, žiūrėjimo kampo, rodosi vis kitaip, raštą nufotkinau iš arti. Kaip minėjau ir nuotraukoje matyti, dažai grūdėti. Tepant juos pasirinkta kryptimi, būtinai ta pačia - ši siena tepta brūkšniuojant dažus įstrižai - gaunasi toks lygus, išbaigtas sienos netolygumas, švelnus šiurkštumas, kuriam elegancijos ir ištaigingumo suteikia blizgesys. Jeigu šie dažai būtų matiniai, manau, taip gerai nesižiūrėtų....
Skaityti daugiau

Kavaliauskaitės Kūnai

Vaizdas
  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...
Skaityti daugiau