Atradimai Įkvėpimai

Nežinau, ką veikiau, kai Lietuva atradinėjo Sabaliauskaitę ir jos Silva Rerum sagą, menu lig - nugirsdavau viena ausimi, kad tokia yra, kad čia kažkas wow, bet ant visokių wow dažniausiai nepasikabinu, esu pasimokiusi, kad kas patinka masėms, tuo nesusidomiu aš. Kai vajus praeina, pasižiūriu, kad gal visai nieko. Tai taip buvo ir su Sabaliauskaite, kurią atradau, nusprendusi pati pradėti rašyti knygas. Pirmiausia, norėjos pašniukštinėti, kas mūsuos šviečia ryškiausiai. Labai faina buvo atsiriboti nuo to archajinio "visa LT'os kūryba yra š..." ir atrasti tarptautinės arenos vertus perliukus. Apie tai man yra Sabaliauskaitė, kurią aš įsimylėjau.   Neturiu nei tikslo, nei noro aprašinėti, apie ką jos Silva Rerum saga, visi puikiai žinote, kas dar ne - tam yra knygos nugarinė dalis, galų gale, internete informacija. Galiu pasidalinti tik savo įspūdžiu, kurį man paliko jos daugiaaukščiai, daugiasluoksniai ir išskirtinai stilingi sudėtiniai sakiniai, kuriuos skaitydama jaučiau ...

Marcel Proust atradau kažkur netyčiom nugirdusi, kad, cituoju: "Prustas tik išprususiems". Kaip tik man, pagalvoju, griebusi žinomiausio jo romano pirmąją knygą "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje".  Apie knygas išankstinių nuomonių stengiuosi neklausyti, neskaityti. Vien tam, kad maniškė būtų kuo autentiškesnė. Todėl ko laukti, pradėjus skaityti šią knygą, visiškai nežinojau. Galėjau tik numanyti, kad tai bus kažkas intelektualaus, su daug aprašymų, įdomia istorija. Pirmuosius du radau, paskutiniojo ne. Taip, rašymo stilius - unikalus, nesistebiu šį kūrinį visokių literatų nominuojant į šedevrus. Žodžių dermė, skambesys, palyginimų įvairovė, minčių gilumas - visa kas susiję su istorijos pateikimo forma - genialu, unikalu, geresnio žodžio nerandu. Bet istorija... kurią iš pradžių buvo sunku suprasti, antroje dalyje jau aiškiau, ir įdomiau, bet įdomiau tikriausiai tik dėl to, kad pirma dalis buvo visiškai nuobodi. Trečia dalis - tokia per vidurį.  Pradėjau ją ska...

Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu. Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų.  Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo man...

  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai. Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai.  Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mok...

Turėjome labai rimtą vertybinį pokalbį su vyru apie gyvenimo esmę ir prasmę, kai į namus parsitįsiau šią išklerusią šilto ir šalto gyvenime mačiusią tarybinę spintą, kurią mano tetulytė jau ruošėsi išsiųsti į anapusinį pasaulį. Į tą paslaptingą nežinios ir / ar nebūties vietą anksčiau ar vėliau suspėsim visi, pagalvojau, kaip mums, taip ir šiai spintai dar verta šiek tiek čia pabūti, savo buvimu mums dienas praskaidrinti, sugalvojau. Tokia, kokia atvykus, ji, žinoma, negalėjo pas mus pasilikti, tad teko ją prausti, maudyti, perrengti, rezultatas labiau negu puikus. Technikų gausos ir sudėtingumo prasme tai pats stipriausias mano darbelis (po jos eina veidrodis , tada pietų stalas ). Dažyta Annie Sloan dažais, jų Old White spalva, sendinta balto ir juodo vaško mišiniu, tamsų atspalvį "gesinant" skiestų baltų dažų sluoksniu, kurį nuvalome dar neišdžiuvusį, ir švelniu švitrinamuoju popieriumi. Tvarumas, žalumas, zero waste, ilgaamžiškumas - sąvokos, kurios labai su mano vidumi ...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...

Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų...  Puikiai pamenu save dar neturinčią dešimties, naktį po antklode su žibintuvėliu pasislėpusią, knygą beskaitančią. Buvau iš tų vaikų, kurie vasarą būtinas perskaityti knygas kartais "suvalgydavo" atostogoms dar neprasidėjus. Kol mano brolis, sukdavo galvą, ką vasaros pabaigoje į perskaitytų knygų sąrašą įrašyti, aš svarstydavau, ką išbraukti, nes kiekiai ir pačios knygos būdavo tokios, kad kartais paprasčiau būdavo jų netraukti.  Gerai prisimenu, būdama keliolikmetė neretai atsisakydavau pasiūlymų susitikti su draugais, pramogauti, idant netrukdomai galėčiau skaityti mane užkabinusią knygą. Vakaras su jomis dažnai man būdavo daug jaukesnis, artimesnis, paprastesnis nei šėlsmas su bendraamžiais, kurių aš, tiesa, sąmoningai nevengiau, bet niekada tikriausiai su jais taip gerai kaip su knygomis ir nesijaučiau.  Dar nespėjau pamiršti savęs dvidešimties su virš, nemiegančią paromis, kad g...

Ar prisimenate mano  puikųjį balkoną ? Reikia, sakau, jam dar kažko. Kurį laiką svarsčiau, kur dėti kai kurias perskaitytas knygas, kurių nei išmesti, nei atiduoti, nei dovanoti, nei pačiam pasilikti. Turėjau dar tokią atliekamą medinę lentyną, kuri irgi liūdėjo viena kampe nenaudojama. Dabar gi viskas apie tvarumą, perdirbimą, ilgalaikiškumą. Kam išmesti daiktus, kuriuos šiek tiek "patiuningavęs" gali naudoti juos atnaujintus, jaukius, širdžiai mielus. Tokia yra mano naujoji naujajame balkone puikiai deranti knygų lentyna, šiek tiek kantrybės, pastangų ir kreidinių dažų -  voila !  Svarbiausia šiam projektui susirasti bendraminčių. Nes reikia ir medį pjauti, vinį įkalti, dažus maišyti, tepti, viską aplink ištepti - vyro ir dukros kompanijoj laikas taip neprailgsta.  Jaučiuosi labai įkvėpta savo paskutiniųjų kūrybinių darbelių, kuriais labai šauniai pavyko atnaujinti savo remonto, kuriam neturiu laiko ir energijos, reikalaujančius namus. Įsigijome juos visai neseniai...

Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų... Apie meilę joms esu rašiusi  čia  - Dekupažo idėjų bloge. Keliomis mintimis apie jas pasidalinsiu ir čia - atradimų, įkvėpimų naujuose namuose.  Jeigu gyvenime galėčiau dirbti darbą, kokį tik noriu, ir nesukti galvos dėl uždarbio, vienas šių darbų būtų bibliotekininkės. Man taip gera, jauku, ramu ir šilta tuose senuose įvairių įvairiausių galybės knygų kambariuose, kuriuose, viskas, įskaitant ir laiką, prasmę praranda. Galėčiau, atrodo kartais, pavirsti knyga ir amžiams ten lentynoje, kitų knygų draugijoje pasilikti.  Kita tokia panašų jausmą sužadinanti, beveik taip pat kvepianti vieta yra knygynai, į kuriuos einu su tikslu arba be jo. Pasilikti kaip bibliotekoje amžiams čia nenorėčiau, bet laiką praleisti, akis paganyti, pasižmonėti - nors ir visą dieną, net gi kelias. Man nuoširdžiai kvapą užgniaužia į rankas paėmus gyvą, skoningais piešiniais iliustruotą, pamokančią kny...