Balta Drobulė

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai.

Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai. 

Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mokyklos laikais suraitydavau visai dėmesio vertas. Ne tik sau. Neretai ir kitiems, prasčiau susigaudantiems analizės metodų vingiuose. Suopratį apie literatūrą, manau, turėjau irgi neblogą. Bet tai neapsaugojo manęs nuo mokyklinių trauminių patyrimų sąlygoto nusistatymo, kad klasikinė lietuvių autorių kūryba yra kažkas, nuo ko reikia, bėgti, slėptis, duokdie niekuomet nesusidurti. 

Okei, grįžtam prie Škėmos, kurio "Balta drobulė" pravėrė akis ir atvėrė duris į lietuvių literatūros klasikos pasaulį. Prasidėjo nuo ko - nusprendusi, kad rašyti knygas, o ne įstatymus ir visokias tvarkas, laikas jau atėjo, pasidomėjau, kuo gyvas šiuolaikinis mūsų rašytojų elitas. Ir omg... kiek heito šiuolaikiniam kūrėjui. Aš nežinau, galbūt tai pirmas ir visiškai klaidingas įspūdis, tačiau džiaugiuosi juo, paskatinusiu mane nerti į mūsų tautos istorinių rašytojų literatūros pasaulį, kuriam taip aršiai priešpastatoma šiuolaikinė kūryba. 

A. Škėmos "Balta drobulė" - prieš kelerius metus tituluota TOP 100 lietuvių autorių knygų pirmąja vieta. Aš nesu čia tam, kad kvestionuočiau dalykus, galų gale, kompetencijos vertinti šią kūrybą, ypatingai bendram kontekste, dar trūksta, todėl dalinuosi jausmais ir patyrimais, įgytais skaitant ją - tokią nekasdienę, sunkiai suprantamą, bet keistai įtraukiančią.

Pagrindinis herojus - Antanas Garšva - paties autoriaus likimo personažas knygoje, kurią, mano supratimu, galima vadinti tam tikra autofikcija, net jeigu šis terminas nėra vienareikšmiškai priimtinas literatūros pasaulyje. Pradėdama skaityti Garšvos istoriją, jos priešistore nesidomėjau, todėl suprasti, apie ką ji, pradžioje man buvo sunku. Aš sutinku - rašymo stilius įtraukiantis, technika neeilinė - išsireiškimų kiek ir ko verti, tačiau po jų gausa taip ir nepavyko užčiuopti pagrindinės minties, ką autorius nori pasakyti. Įtariau, nieko, tiesiog išsipasakoti, tokia neįprasta liaudžiai forma, bet būkim, gilesni.

Aš nesu tikra, kad knygos skaitymas keliskart būtų labiau padėjęs ją suprasti, bet žinau, kas tikrai ištraukė mane į šviesą - kontekstas, autoriaus biografija, nihilizamas, absurdizmas, na, ir labai geras, viską paaiškinantis internete užmatytas video, kurį tikrai surasite pagooglinę šį kūrinį. 

Nuo vidurio knygos siūlo galą užčiuopusi, į pabaigą ją praktiškai suvalgiusi, paskutinį knygos puslapį užverčiau žavėdamasi autoriaus talentu ir drąsa rašyti būtent tokiu stiliumi ir tokius dalykus, kurie yra svarbūs jam, tačiau tuo metu nebuvo visuotinai priimtini. Šiandien pasirinkęs tokį rašymo būdą ir temą, tikriausiai nustebintum nebent savo kuklumu, tačiau anuomet ši knyga ne tik kad nebuvo išskėstom rankom priimta, bet ir daugelio leidyklų leisti atsisakyta. Savo ruožtu šiandien laikome ją tikriausiu literatūros šedevru.

Tai va. Nepaisant jos genialumo, knyga ne mano, tačiau labai rekomenduoju ją bendram išprusimui, akiračio praplėtimui, savo kultūros pažinimui - išsiaiškinę kontekstą, daugiau sužinosite apie lietuvių prisirišimą prie to kas įprasta, suprantama, tradicijų puoselėjimą, naujovių neįsileidimą. Na, tą pilkumą, kurios mes, vadindamiesi europiečiais / pasauliečiais, bodimės šiandien, bet kurią dažnas vis tiek vidujai nešiojamės, stebėdamiesi, iš kur mūsuose gyvos dar tamsumos.

Tai tiek. 5 balai iš 5. Gero skaitymo!