BikeTrip 2

Kadangi pažadėjau pasidalinti antrąja savo kelionės dviračiu įspūdžių dalimi, nesusijusia su dviračių takais, skubu tai padaryti kuo greičiau, idant mano pažadas nenuplauktų užmarštin kartu su kitu mano išvien generuojamų idėjų turiniu.

1 dalis štai čia. Kaip minėjau joje, mūsų kelionė dviračiais Vilnius - Klaipėda truko beveik 4 paras vietoj planuotų 5. Keliai buvo prastesni nei tikėjomės, mynėm greičiau nei planavome, grįžę gyvi ir sveiki, džiaugėmės labiau nei galėjome įsivaizduoti. 

Pasiruošimas. Už kompanionus atsakyti negaliu, aš pati tam laiko turėjau apie mėnesį, per kurį atskirais kartais viso sukoriau apie 250 km. Įvertinusi tai, kad sėdimoji po šių km jautėsi lygiai taip kaip ir po 25 km, abejojau, ar to pakaks. Pakako. Jeigu kalbėtume tik apie fizinį stovį, šį maršrutą, manau, galėtų įveikti bet kas. Klausimas per kiek laiko. Nes, pvz., net nuvažiuodamas per dieną po 1 km, po metų jau galėtum džiaugtis pajūrio saule 😀 o jeigu rimtai, diskusijų šiuo klausimu kelionės metu turėjome ir aš likau, lieku ir liksiu prie savo nuomonės, kad vien fizinio pasiruošimo čia ne gana. Atskirai savo motyvais nesiplėsiu, bet, ką manau apie psichologinį pasiruošimą, šiek tiek galima paskaityti ČIA.

Kitas klausimas - dviratis. Nesu jų ekspertė. Maniau, kad nuvažiuoti galėčiau su bet kokiu. Turėjau pripažinti, kad su savo senuoju, gražiuoju, mylimuoju nebūčiau įveikusi net pirmosios kelionės dalies Vilnius - Trakai - Aukštadvaris. Todėl teko atsiprašyti savo brangaus vyro už savo priekaištus, kad likus vos savaitei iki kelionės nupirko man naują dviratį - su bėgiais 😆 O taip, jis buvo įsitikinęs, kad su savo antikvaru - be bėgių - būčiau apsisukus ties Gariūnais, ir buvo visiškai teisus. Išvada - jeigu nesate dviračių entuziastas, neturite brangaus, įmantraus, tūkstančius kainuojančio dviračio, ir norite tiesiog ramiai nuvažiuoti, o ne nuskrieti, jums auksinio dviračio ir nereikia, užteks jeigu jis turėtų kiek daugiau bėgių, ypatingai lengvų, kurių tikrai prireiks keliaujant iš Vilniaus link Aukštadvario aplinkiniais keliukais. Mes traukėme pro Semeliškes, bet, kiek pro kitur esu važiavusi automobiliu, visur tas pats - taip smagiai nuo kalno ir taip jėgas atimančiai Į. Taigi, 1 diena su šiomis nuokalnėmis - jej! - ir įkalnėmis - 😖 - man buvo pati sunkiausia. Išvažiavę 5 ryte, geriau kuo anksčiau, nes naktį prieš vis tiek nesimiega, savo kelionės tikslą - Prienus, pasiekėme apie 4-5 popiet. Turėjome daug laiko poilsiui, įsikūrimui, pasitarimui. Kurio taip tinkamai neišnaudojom, nes naktį praleidom palei Nemuną, pelkynuose, iki išnaktų kažkur netoliese griaudint agresyviam vietinių marozų juokui, visą naktį invaziniams šliužams įnirtingai kėsinantis patekti į palapines. Nemiegoję, dar labiau pavargę, ištinę, sušalę, šonus nugulėję, atsikėlėm kaip niekada gražūs, gyvybingi, jaunatviška energija trykštantys, va:

Iš tikro kelionėje sunkiausi buvo pirma diena ir pirmasis rytas, kai, supratę į kokią peklą papuolėme, ėmėme abejoti, ar apskritai pasieksime tikslą. Primenu vis, kad kalbu už save. Neužtikrinti ir nedrąsūs, antrądien pasileidome Kauno link. Šviesą tunelio gale pamatėme tik pasiekę Garliavą, kurios nepriekaištingais dviračių takais patraukėme į Kauną ir tada už jo, jau nebe tokiais ištaikingais, bet vis tiek dviračių takais, kuriais važiuodamas ramiai, gali atsipūsti, apsidairyti, kur esi, pamatyti, kas aplinkui, kalbėtis, juoktis. Pastarieji du bene svarbiausi. Todėl komplektuojant kompaniją, agituočiau labai gerai įsivertinti savo suderinamumą keliauti kartu. Mūsų komanda laiko patikrinta, įvairi, asmenybės kartais kraštutinių pažiūrų, mes ir pasipykstam, ir balsą kartais pakeliam, ypatingai aš, mėgstu pašūkauti, nu, nemėgstu, tiesa, bet kitaip kartais neišeina, kai reikia savo tiesą įrodyti. Ir nieko. Toliau keliaujam, atlyžtam, kalbamės, daug juokiamės, aš manau, kad čia ir yra svarbiausia - gebėti pasijuokti iš sudėtingų situacijų. Kartais reikėtų ir nesijuokti, bet man čia irgi ne visad pavyksta, tai aš dar kartą savo kompanionų atsiprašau 🙏 keliaujam toliau.

Antros dienos vakarą apsistoję Seredžiuje ant Dubysos kranto, vėl susipykę ir susitaikę, iš ryto atsikėlėm taip pat atrodantys, bet viduj jau daug žvalesni. Nes Panemunė. Gražu ten, kaip kalbama. Prižadėjom sau dar šiais metais sugrįžti ten su vaikais, automobiliu. Ar pažadą tęsėsim, nežinau.

Trečiądien visądien grožėjęsi Panemunės vaizdais ir bodėjęsi nuobodžiais jos keliais, tiksliau vienu tiesiai vedančiu automobilių keliu, prie Jurbarko kaip mana ūbagams iš dangaus apdovanojusiu mus dviračių taku, pasiekėm Pagėgius... Čia vėl pasipykę, nes kai pasirišęs palapinę ir miegmaišius, visas skaudantis, mini pedalus kelias dienas iš eilės, kažkaip gaunasi pasipykti, nakčia patraukėm iš Pagėgių, nes jausmas toks, kad geriau jau miškuose nei Pagėgiuose. Ir taip bevažiuodami, temstant, miško proskynoje kaip Jonukas su Gretutė pamatėme trobelę. Tiksliau ne trobelę, o visą trobą su dideliu kiemu, kuriame vasaros metu vyksta vaikų stovyklos, tačiau kadangi vaikų tuo metu nebuvo, šeimininkai pradžioje mus įsileido į kiemą, o tada už 30 eur ir į kambarį, ir į minkštą lovą, karštą dušą, kuriame išsiturškę, jėgas susigrąžinę, ketvirtos dienos popiet pasiekėme mano tėvų namus. 

Norėjau parašyti apie lankytinas vietas, bet suvokiau nelabai turinti, ką apie jas pasakyti. Kai pravažiuosim Panemune dar kartą, automobiliu, tikrai prie to sugrįšiu. 

Pagrindinės kliūtys įveikti maršrutą:

1. Keliai. Tiesiog. Džiaukitės ir didžiai dėkokit, jeigu nenutrenks.

2. Sąnariai. Kas turite jautrius kelėnus, šios kelionės labai nerekomenduočiau.

3. Demotyvacija. Jai pakelti labai agituočiau iš anksto nusižiūrėti nakvynės vietas. Mano kompanionai su mano mintimis apskritai daug kur, tikiu, nesutinka, o šiuo klausimu, manau, ypač. Tačiau. Jeigu nesate prisiekę stovyklavimo entuziastai ir šiaip nenorite apsunkinti ir taip sudėtingos kelionės, siūlyčiau palapines ir miegmaišius palikti savaitgaliui prie ežeriuko.

Pagrindinės sąlygos įveikti maršrutą:

1. Technika. Dviratis turi būti su bėgiais 😆😆

2. Kompanija.

3. Juokas.

Paskutiniai du svarbūs ne tik šioje, bet ir gyvenimo apskritai kelionėje. Labai džiaugiuosi sau kompanioną šiame kelyje suradusi tobulą - nors į pasaulio kraštą - eite, bėgte, važiuote, su palapinėmis ar be, svarbu su juoku ir gera nuotaika 💓