Apie knygas, bibliotekas
Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų...
Puikiai pamenu save dar neturinčią dešimties, naktį po antklode su žibintuvėliu pasislėpusią, knygą beskaitančią. Buvau iš tų vaikų, kurie vasarą būtinas perskaityti knygas kartais "suvalgydavo" atostogoms dar neprasidėjus. Kol mano brolis, sukdavo galvą, ką vasaros pabaigoje į perskaitytų knygų sąrašą įrašyti, aš svarstydavau, ką išbraukti, nes kiekiai ir pačios knygos būdavo tokios, kad kartais paprasčiau būdavo jų netraukti.
Gerai prisimenu, būdama keliolikmetė neretai atsisakydavau pasiūlymų susitikti su draugais, pramogauti, idant netrukdomai galėčiau skaityti mane užkabinusią knygą. Vakaras su jomis dažnai man būdavo daug jaukesnis, artimesnis, paprastesnis nei šėlsmas su bendraamžiais, kurių aš, tiesa, sąmoningai nevengiau, bet niekada tikriausiai su jais taip gerai kaip su knygomis ir nesijaučiau.
Dar nespėjau pamiršti savęs dvidešimties su virš, nemiegančią paromis, kad galėčiau vienu ypu įveikti patikusią knygą. Kol galimybę tokią turiu, galiu / privalau skaityti, ramindavau save, bandydama pateisinti "liguistą", kaip man atrodė, elgesį. Kartais knygų pasaulis būdavo toks artimas, šiltas, spalvingas ir įtraukiantis, kad sugrįžti į realybę reikėdavo valios pastangų. Ypatingai ši hipnozė pradėjo ištikti vėlesniais metais, knygą atsivertus po ilgesnės ar trumpesnės pertraukos, numanant, kad galimybės ramiai paskaityti knygą artimiausiu metu nebebus. Tie metai, visų pirmą, studentavimo.
Teisės studijos, treniruotės, papildomas darbas, savaitgalinės pramogos - studentavimo metais mano dienotvarkė buvo tokia užpildyta, kad laiko skaityti knygas, nebūčiau radusi net labai to norėdama. Kad to didelio noro nėra suvokiau gal kokiame trečiame kurse, susigaudžiausi, kad per visą tą laiką neperskaičiau nei vienos su teise nesusijusios knygos. Pasiėmiau ją vieną - kažką iš grožinės literatūros, tačiau suvokiau, kad negaliu, vemti kažkaip nuo jos verčia, toks pykinimas, paaiškinti gerai negaliu. Galiausiai atradau ramybę atradusi, kad mano meilė knygoms niekur nedingo, tiesiog kuriam laikui ją buvo pakeitusi dideli kiekiai akademinės literatūros, vėliau įtemptas darbas, dar vėlesniais laikais - vaikai... taip bėgo dienos, neapleistos ir ne vienos, tačiau be cinkelio, kurį gali suteikti tik knygos. Po dešimtmečio kokio džiaugiuosi iš naujo atradusi jas ir... bibliotekas.
Bibliotekos. Galėtų kas mano sudegintos po mirties ten pelenus išbarstyti. Žinau, kad negalima, bet taip niekaip nežinant, nematant paskleisti, jeigu ir ne - urną ten nebūtinai garbingiausioj vietoj pastatyti, svarbu arčiau knygų, kurių kaip ir kitų daiktų nemėgstu namuose kaupti, todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę naujausias, seniausias knygas, kurias, žinau, skaitysiu tik kartą, ne pirkti, o bibliotekoje išsirinkti, vėliau į vietą kitam skaitytojui grąžinti. Skaitydama jas paimtas, neretai pagalvoju, kas skaitė, lietė jas prieš mane... mistika.
Paskutiniai mano pasirinkimai. Norėjosi kažko naujo, kažko seno, kažko klasikinio, kažko modernaus ir kažko prie meno. Tai šios trys knygutės kuo puikiausiai tuosius mano įnorius patenkino.
2. Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum";
3. Levas Tolstojus "Karas ir taika" I.
Nekantrauju įspūdžiais apie jas perskaitytas pasidalinti. Dvi jau įveiktos, trečios dar du trečdaliai liko.
Komentarai
Rašyti komentarą