Atradimai Įkvėpimai

Marcel Proust atradau kažkur netyčiom nugirdusi, kad, cituoju: "Prustas tik išprususiems". Kaip tik man, pagalvoju, griebusi žinomiausio jo romano pirmąją knygą "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje".  Apie knygas išankstinių nuomonių stengiuosi neklausyti, neskaityti. Vien tam, kad maniškė būtų kuo autentiškesnė. Todėl ko laukti, pradėjus skaityti šią knygą, visiškai nežinojau. Galėjau tik numanyti, kad tai bus kažkas intelektualaus, su daug aprašymų, įdomia istorija. Pirmuosius du radau, paskutiniojo ne. Taip, rašymo stilius - unikalus, nesistebiu šį kūrinį visokių literatų nominuojant į šedevrus. Žodžių dermė, skambesys, palyginimų įvairovė, minčių gilumas - visa kas susiję su istorijos pateikimo forma - genialu, unikalu, geresnio žodžio nerandu. Bet istorija... kurią iš pradžių buvo sunku suprasti, antroje dalyje jau aiškiau, ir įdomiau, bet įdomiau tikriausiai tik dėl to, kad pirma dalis buvo visiškai nuobodi. Trečia dalis - tokia per vidurį.  Pradėjau ją ska...

  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...

Prieš trejus metus automobiliu su vaikais patraukėme į Portugaliją, turėdami labai aiškų tikslą - maudytis. Kol vaikai turškėsi pradžioje Biskajos įlankos vandenyse, tada atvirame Atlanto vandenyne, galiausiai skaidriuose Barselonos pakrantės pursluose, pati tuo metu neva palikusi maudymkę namuose sėdėjau krante, stebeilydama į savo besimezgančio celiulito reljefą, kurio taip ir nepavyko, kaip man atrodė, prieš kelionę visiškai sunaikinti. Ir nesvarbu, kad celiulito kauburėliai tuo metu dengė tik tai mano smegenis, kurios toli gražu nefokusavo malonumų, kuriais mano kūnas, kad ir koks jis bebūtų, galėtų tiesiog - džiaugtis.  Prieš dvejus metus, tą kartą deklaruodama prastą savijautą ir nuotaiką, bet priežasties tos pačios, išsėdėjau Italijos Finale Ligure pakrantę, nuo jos su pavydu žvelgdama į bangose besivoliojančius įvairiausių dydžių ir formų kūnus, paraleliai smerkdama juos "kaip šitaip gali", beigi klausdama savęs - kaip šitaip jie gali? Nejaugi iš tikro jie štai šitaip...

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai. Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai.  Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mok...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...

Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų...  Puikiai pamenu save dar neturinčią dešimties, naktį po antklode su žibintuvėliu pasislėpusią, knygą beskaitančią. Buvau iš tų vaikų, kurie vasarą būtinas perskaityti knygas kartais "suvalgydavo" atostogoms dar neprasidėjus. Kol mano brolis, sukdavo galvą, ką vasaros pabaigoje į perskaitytų knygų sąrašą įrašyti, aš svarstydavau, ką išbraukti, nes kiekiai ir pačios knygos būdavo tokios, kad kartais paprasčiau būdavo jų netraukti.  Gerai prisimenu, būdama keliolikmetė neretai atsisakydavau pasiūlymų susitikti su draugais, pramogauti, idant netrukdomai galėčiau skaityti mane užkabinusią knygą. Vakaras su jomis dažnai man būdavo daug jaukesnis, artimesnis, paprastesnis nei šėlsmas su bendraamžiais, kurių aš, tiesa, sąmoningai nevengiau, bet niekada tikriausiai su jais taip gerai kaip su knygomis ir nesijaučiau.  Dar nespėjau pamiršti savęs dvidešimties su virš, nemiegančią paromis, kad g...

Kaip jau esu minėjusi  pirmajame savo įraše , dažnai jaučiu didžiulį poreikį laiko tik sau. Tuo laiku privalau pabūti viena, nesvarbu tai valanda vakare užsidarius vonioje, kelios valandos ryte, kai visi dar miega, diena, kita ar net visas savaitgalis (savaitė), kai vyras su vaikais kur nors išvažiuoja. Svarbiausia viena. Jokių susitikimų, draugių, namų ruošos, kitų darbų, tik aš, knyga, kartais rankdarbiai, geras serialas ar bėgimo bateliai, skanus maistas, vynas ir poilsis nuo visko ir visų.  Kartais mano stebuklinguosius vienišės savaitgalius, mylimas vyras praskaidrina naujais patyrimais. Vienas jų -  Eglės sanatorija . Neslėpsiu buvusi skeptiška, nes gi čia reikia ruoštis, važiuoti, dar gi žmonių sutiksiu, kažkam šypsotis, o man tereikia atsiplaiduoti, ką aš puikiausiai, niekieno nevaržoma, galiu padaryti namuose ar sodyboje.             Gražu kaip čia, žalia. Ne tik gamta, ir viduje viskas taip rezonuoja, gera gera... Be visokių te...