Atradimai Įkvėpimai

Prieš trejus metus automobiliu su vaikais patraukėme į Portugaliją, turėdami labai aiškų tikslą - maudytis. Kol vaikai turškėsi pradžioje Biskajos įlankos vandenyse, tada atvirame Atlanto vandenyne, galiausiai skaidriuose Barselonos pakrantės pursluose, pati tuo metu neva palikusi maudymkę namuose sėdėjau krante, stebeilydama į savo besimezgančio celiulito reljefą, kurio taip ir nepavyko, kaip man atrodė, prieš kelionę visiškai sunaikinti. Ir nesvarbu, kad celiulito kauburėliai tuo metu dengė tik tai mano smegenis, kurios toli gražu nefokusavo malonumų, kuriais mano kūnas, kad ir koks jis bebūtų, galėtų tiesiog - džiaugtis.  Prieš dvejus metus, tą kartą deklaruodama prastą savijautą ir nuotaiką, bet priežasties tos pačios, išsėdėjau Italijos Finale Ligure pakrantę, nuo jos su pavydu žvelgdama į bangose besivoliojančius įvairiausių dydžių ir formų kūnus, paraleliai smerkdama juos "kaip šitaip gali", beigi klausdama savęs - kaip šitaip jie gali? Nejaugi iš tikro jie štai šitaip...

Ką ten tas lenkynas - pasakytų daugelis, nebuvęs nuvykęs toliau Suvalkų. Reikia greičiau prašokti - galvoja dažnas, keliaujantis per Lenkiją toliau į Europą. Gražūs dalykai ėmęsi vykti suvokus, kad tai didelė mūsų pašonėje plytinti šalis, kuri galbūt irgi gali ką nors įdomaus pasiūlyti. Įsitikinome - tikrai gali.   Pagrindinė vieta, į kurią sugrįžtame kasmet jau keturis metus iš eilės - Energylandia - vienas didžiausių atrakcionų parkų Europoje, kasmet pasiūlantis vis naujesnių pramogų. Nespėji vienų apeiti, kitais metais jau naujų atidaryta, taip per 4 metus nesame viso parko apėję. Aišku, mes su vaikais, tai mūsų ir tempai lėtesni, bet nesiskundžiam, džiaugiamės atrasdami naujas, iš naujo senas vietas.  Kainos - googlinkit, apie trisdešimt eurų vienam asmeniui visai dienai. In general , kainos tikrai niekur nesikandžioja, ypatingai Lenkijoj. Atsimenu savo pirmąją kelionę mašiniuku į Portugaliją - 2006 m. - turėjom pasiėmę nešiojamą mini viryklę, ant kurios pakelėse virdavom ...

Džiaugiuosi galėdama grįžti prie rašymo apie mūsų komandos vienadienes savaitgalio kelionytes po nematytus, neatrastus (mums) Lietuvos kampelius, kurie kartais atrodo jau niekuo mūsų ekipažo nebenustebins. Nustebina. Aukštadvaris. Horizontus, atsivėrusius kelionės iš Vilniaus į šį Dievo neužmirštą Lietuvos kampelį metu, drąsiai galėčiau palyginti su šiaurės Italijos keleliukais. Ir nors tarpeklių čia nėr, ta žaluma, beveik kaip iš dokumentinio filmo apie Afrikos džiungles, kvapą užtraukia. Vietomis jaučiaus kaip Šveicarijoj (tik be kalnų). Arba Dzūkijoj, prie Avirio ežero.  Važiavome turėdami iš anksto sustyguotą kelionės maršrutą, kuriuo nesidalinsiu. Tiesiog. Ne mano pačios sudėliotas. Tačiau jokios paslapties nėra rekomenduoti vietas, kurias tikrai verta Aukštadvaryje arba aplink jį aplankyti. Tokių vietų buvo lygiai VIENA - Velnio duobė . Tai - giliausia įduba Lietuvoje, siekianti 40 metrų gylį. Viršuje ji taisyklingai apskrita, skersmuo 200 metrų. Atrodo, kas čia tokio? Nuvaži...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...

Šiemet kaip niekada mažai keliaujame (tiksliau visai nekeliaujame) po pasaulį, kaip niekada daug po Lietuvą. Tikslą ją pažinti (pradėti tai daryti) kėlėmės kelintus metus, šiemet, džiaugiamės pradėję tai daryti. Labai patogu startuoti šalia esančiose apylinkėse. Kadangi mūsų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios per Aukštaitiją, Dzūkiją ir Žemaitiją, lankydamiesi tiesiog kaimynystėje galime leisti sau iššniukštinėti įvairiausius Lietuvos kampelius, apie kai kuriuos jų jau rašiau -  Merkinė ,  Rusnės kraštas , grįžtam į Dzūkiją - Marcinkonių apylinkės. Marcinkonys - kaimas Varėnos rajono pietuose. Sako, kad vienas didžiausių (berods, didžiausias) Lietuvoje, vienas miškingiausių apylinkėse, nuo savęs pridėčiau - vienas gražiausių, jei ne Lietuvoje, tai Dzūkijoje tikrai, taipogi vienas labiausiai išvystytų savo turistams pritaikyta infrastruktūra (tiesa, tvarkosi dabar ko ne visi užkampiai, tačiau gerai infrastruktūrai vien žolę nusipjauti, informacinį stendą pasistatyti ir keliuką ...

  Lietuvos Madagaskaras. Lietuviškoji Venecija (tautines Venecijas, pastebėjau, turi ko ne visos, Europos tai tikrai, šalys, nors nelabai jos primena tą tikrąją katerių ir gondolų išvien raižomą, švinkstančiu vandeniu ir jo organizmais atsiduodančią, įvairiausiais kitais kvapais ir vaizdais alsuojančią, turistų grūste prigrūstą, bet dėl to ne mažiau romantišką ir svajingą itališkąją Veneciją). Rusnė .  Vienadienę kelionę į šį pasakojimais ir legendomis apipintą Vakarų Lietuvos miestelį - salą planavome jau seniai, beveik tris metus, maždaug tiek, kiek šiemet sukako mūsų pagrandukei Rusnei. Kaip neaplankyti, nepamatyti, nesužinoti, kokios vietovės, upės garbei pavadinta mūsų mažoji. Tai va. Rusnei Rusnėje nelabai patiko, buvo šilta, saulėta, bet labai vėjuota, maudynėms nelabai tinkanti diena, todėl mūsų merginos šios išvykos neužskaitė (keliaujantiems čia su vaikais labai rekomenduočiau pasirūpinti visais maudynių reikmenimis, ir taikyti atvažiuoti maudynėms tinkamą ...

Idant laikas namuose su mažamečiais aktyviais vaikais, ypač savaitgaliais, neprailgtų, su vyru dažnai pasiorganizuojame šeimos vienadienes kelionytes po Lietuvą. Išvažinėta, iššniukštinėta apsčiai, šiuo bei tuo galime pasidalinti.  Merkinė . Tykioji. Gražioji. Galbūt dar ne visiems atrastoji. Pramogų vienai dienai sočiai. Važiuojant visam savaitgaliui ar ilgesniam laikui, į maršrutą agituočiau įtraukti ir Druskininkus, taip pat šalimais reziduojančią Liškiavą. Jeigu turite laiko - Veisiejus, Marcinkonis, Čepkelių raistą. Apskritai - Dzūkija mums dar neatrastas lobis, apie ją, jos kaimelius, miestelius vėliau išsamiau. O kol kas - ką pamatyti, nuveikti Merkinėje ar šalia jos? Merkinės ir jos apylinkių pažinimą rekomenduočiau pradėti nuo  Merkinės piramidės . Šią vietą verta aplankyti ir apvaizdos nepaliestiesiems. Nepaisant mano kartkartėmis pasireiškiančio skepticizmo religinių, dvasinių reikalų klausimais, ši vieta, o ypatingai tas ypatingasis burbulas (išties, kiek nustebau ...

Paklauskite klaipėdiečio, kada jis paskutinį kartą buvo prie jūros, tikriausiai neatsimins. Kaip manote, ar dauguma vilniečių yra apsilankę Televizijos bokšte ? Turiu įtarimą, kad kaip klaipėdiečiams didelių emocijų nekelia Baltijos jūra, taip vilniečiams savaime suprantamas bokštas. Kol stovi, tol gerai. Gal ir gerai, didelių eilių apsilankyti nėra, staliuko vakarienei palaukti vos 24 val. Taip, jeigu norėsite čia išgerti kavos ar pavakarieniauti ir iš anksto nerezervuosite, teks kaip mums sugrįžti kitą dieną.  Lankomės čia periodiškai. Pramoga ne pigi - šiuo metu 8 Eur 1 suaugusiajam paprastą dieną vien už pakilimą, plius papildomos išlaidos viduje pagal poreikį ir galimybes. Jausmas, praleidus čia valandą ar kelias, gurkšnojant kavą ar vyną, ragaujant užkandžius, kitus pateikalus, mėgaujantis desertais, kompensuoja.  Paskutinį sykį bokšte lankėmės liepos viduryje (praeitą savaitę). Tuo metu buvome tik ką grįžę iš mūsų savaitgalio kelionės po Lenkiją, kurios metu lankėmės ke...