Atradimai Įkvėpimai

Ką ten tas lenkynas - pasakytų daugelis, nebuvęs nuvykęs toliau Suvalkų. Reikia greičiau prašokti - galvoja dažnas, keliaujantis per Lenkiją toliau į Europą. Gražūs dalykai ėmęsi vykti suvokus, kad tai didelė mūsų pašonėje plytinti šalis, kuri galbūt irgi gali ką nors įdomaus pasiūlyti. Įsitikinome - tikrai gali.   Pagrindinė vieta, į kurią sugrįžtame kasmet jau keturis metus iš eilės - Energylandia - vienas didžiausių atrakcionų parkų Europoje, kasmet pasiūlantis vis naujesnių pramogų. Nespėji vienų apeiti, kitais metais jau naujų atidaryta, taip per 4 metus nesame viso parko apėję. Aišku, mes su vaikais, tai mūsų ir tempai lėtesni, bet nesiskundžiam, džiaugiamės atrasdami naujas, iš naujo senas vietas.  Kainos - googlinkit, apie trisdešimt eurų vienam asmeniui visai dienai. In general , kainos tikrai niekur nesikandžioja, ypatingai Lenkijoj. Atsimenu savo pirmąją kelionę mašiniuku į Portugaliją - 2006 m. - turėjom pasiėmę nešiojamą mini viryklę, ant kurios pakelėse virdavom ...

Kadangi pažadėjau pasidalinti antrąja savo kelionės dviračiu įspūdžių dalimi, nesusijusia su dviračių takais, skubu tai padaryti kuo greičiau, idant mano pažadas nenuplauktų užmarštin kartu su kitu mano išvien generuojamų idėjų turiniu. 1 dalis štai čia . Kaip minėjau joje, mūsų kelionė dviračiais Vilnius - Klaipėda truko beveik 4 paras vietoj planuotų 5. Keliai buvo prastesni nei tikėjomės, mynėm greičiau nei planavome, grįžę gyvi ir sveiki, džiaugėmės labiau nei galėjome įsivaizduoti.  Pasiruošimas. Už kompanionus atsakyti negaliu, aš pati tam laiko turėjau apie mėnesį, per kurį atskirais kartais viso sukoriau apie 250 km. Įvertinusi tai, kad sėdimoji po šių km jautėsi lygiai taip kaip ir po 25 km, abejojau, ar to pakaks. Pakako. Jeigu kalbėtume tik apie fizinį stovį, šį maršrutą, manau, galėtų įveikti bet kas. Klausimas per kiek laiko. Nes, pvz., net nuvažiuodamas per dieną po 1 km, po metų jau galėtum džiaugtis pajūrio saule 😀 o jeigu rimtai, diskusijų šiuo klausimu kelionės m...

Mano delno nervas, užspaustas važiuojant dviračiu, dėl ko pradžioje sunkiai judinau kelis savo plaštakos pirštus, dar neatsistatė, tačiau pagaliau jaučiuosi pakankamai komfortiškai, kad galėčiau rašyti, todėl skubu pasidalinti savo įspūdžiais, patirtais kelionės dviračiu Vilnius - Klaipėda metu (teisingumo dėlei turėčiau patikslinti, kad galutinis taškas buvo ne Klaipėda, o kaimas, kuriame gyvena mano tėvai, tačiau tą kaimą žinotų vos keli žmonės, jeigu ir pasakyčiau, o atstumas gavosi dar ilgesnis nei iki Klaipėdos, tad, kad visiems būtų aišku "Vilnius - Klaipėda").  Prieš, per ir po kelionės bandžiau atsakyti sau į klausimą, kodėl tai darau. Prisipažinsiu - šimtaprocentinio atsakymo taip ir neradau. Iššūkis, savęs išbandymas, ištvermės ir valios ugdymas, įrodymas sau, kad "aš galiu" ir panašiai pateisina, bet neįtikina. Didelė dviračių entuziastė nesu, todėl ši jau senokai kirbėjusi idėja, kuriai šiemet teko galimynė tapti kūnu, nustebino ir mane pačią. Ne tik nus...

Džiaugiuosi galėdama grįžti prie rašymo apie mūsų komandos vienadienes savaitgalio kelionytes po nematytus, neatrastus (mums) Lietuvos kampelius, kurie kartais atrodo jau niekuo mūsų ekipažo nebenustebins. Nustebina. Aukštadvaris. Horizontus, atsivėrusius kelionės iš Vilniaus į šį Dievo neužmirštą Lietuvos kampelį metu, drąsiai galėčiau palyginti su šiaurės Italijos keleliukais. Ir nors tarpeklių čia nėr, ta žaluma, beveik kaip iš dokumentinio filmo apie Afrikos džiungles, kvapą užtraukia. Vietomis jaučiaus kaip Šveicarijoj (tik be kalnų). Arba Dzūkijoj, prie Avirio ežero.  Važiavome turėdami iš anksto sustyguotą kelionės maršrutą, kuriuo nesidalinsiu. Tiesiog. Ne mano pačios sudėliotas. Tačiau jokios paslapties nėra rekomenduoti vietas, kurias tikrai verta Aukštadvaryje arba aplink jį aplankyti. Tokių vietų buvo lygiai VIENA - Velnio duobė . Tai - giliausia įduba Lietuvoje, siekianti 40 metrų gylį. Viršuje ji taisyklingai apskrita, skersmuo 200 metrų. Atrodo, kas čia tokio? Nuvaži...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...

Šiemet kaip niekada mažai keliaujame (tiksliau visai nekeliaujame) po pasaulį, kaip niekada daug po Lietuvą. Tikslą ją pažinti (pradėti tai daryti) kėlėmės kelintus metus, šiemet, džiaugiamės pradėję tai daryti. Labai patogu startuoti šalia esančiose apylinkėse. Kadangi mūsų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios per Aukštaitiją, Dzūkiją ir Žemaitiją, lankydamiesi tiesiog kaimynystėje galime leisti sau iššniukštinėti įvairiausius Lietuvos kampelius, apie kai kuriuos jų jau rašiau -  Merkinė ,  Rusnės kraštas , grįžtam į Dzūkiją - Marcinkonių apylinkės. Marcinkonys - kaimas Varėnos rajono pietuose. Sako, kad vienas didžiausių (berods, didžiausias) Lietuvoje, vienas miškingiausių apylinkėse, nuo savęs pridėčiau - vienas gražiausių, jei ne Lietuvoje, tai Dzūkijoje tikrai, taipogi vienas labiausiai išvystytų savo turistams pritaikyta infrastruktūra (tiesa, tvarkosi dabar ko ne visi užkampiai, tačiau gerai infrastruktūrai vien žolę nusipjauti, informacinį stendą pasistatyti ir keliuką ...

  Lietuvos Madagaskaras. Lietuviškoji Venecija (tautines Venecijas, pastebėjau, turi ko ne visos, Europos tai tikrai, šalys, nors nelabai jos primena tą tikrąją katerių ir gondolų išvien raižomą, švinkstančiu vandeniu ir jo organizmais atsiduodančią, įvairiausiais kitais kvapais ir vaizdais alsuojančią, turistų grūste prigrūstą, bet dėl to ne mažiau romantišką ir svajingą itališkąją Veneciją). Rusnė .  Vienadienę kelionę į šį pasakojimais ir legendomis apipintą Vakarų Lietuvos miestelį - salą planavome jau seniai, beveik tris metus, maždaug tiek, kiek šiemet sukako mūsų pagrandukei Rusnei. Kaip neaplankyti, nepamatyti, nesužinoti, kokios vietovės, upės garbei pavadinta mūsų mažoji. Tai va. Rusnei Rusnėje nelabai patiko, buvo šilta, saulėta, bet labai vėjuota, maudynėms nelabai tinkanti diena, todėl mūsų merginos šios išvykos neužskaitė (keliaujantiems čia su vaikais labai rekomenduočiau pasirūpinti visais maudynių reikmenimis, ir taikyti atvažiuoti maudynėms tinkamą ...

Idant laikas namuose su mažamečiais aktyviais vaikais, ypač savaitgaliais, neprailgtų, su vyru dažnai pasiorganizuojame šeimos vienadienes kelionytes po Lietuvą. Išvažinėta, iššniukštinėta apsčiai, šiuo bei tuo galime pasidalinti.  Merkinė . Tykioji. Gražioji. Galbūt dar ne visiems atrastoji. Pramogų vienai dienai sočiai. Važiuojant visam savaitgaliui ar ilgesniam laikui, į maršrutą agituočiau įtraukti ir Druskininkus, taip pat šalimais reziduojančią Liškiavą. Jeigu turite laiko - Veisiejus, Marcinkonis, Čepkelių raistą. Apskritai - Dzūkija mums dar neatrastas lobis, apie ją, jos kaimelius, miestelius vėliau išsamiau. O kol kas - ką pamatyti, nuveikti Merkinėje ar šalia jos? Merkinės ir jos apylinkių pažinimą rekomenduočiau pradėti nuo  Merkinės piramidės . Šią vietą verta aplankyti ir apvaizdos nepaliestiesiems. Nepaisant mano kartkartėmis pasireiškiančio skepticizmo religinių, dvasinių reikalų klausimais, ši vieta, o ypatingai tas ypatingasis burbulas (išties, kiek nustebau ...