Silva Rerum
Neturiu nei tikslo, nei noro aprašinėti, apie ką jos Silva Rerum saga, visi puikiai žinote, kas dar ne - tam yra knygos nugarinė dalis, galų gale, internete informacija. Galiu pasidalinti tik savo įspūdžiu, kurį man paliko jos daugiaaukščiai, daugiasluoksniai ir išskirtinai stilingi sudėtiniai sakiniai, kuriuos skaitydama jaučiau tokį sunkiai apsakomą malonumą - lyg laižyčiau savo mėgstamiausius šokoladinius ledus su šokolado gabaliukais ir šokoladiniu glaistu, kurie norėčiau, kad niekada nesibaigtų. Skaitai ir atrodo, kad nesibaigs, ir pasibaigia, ir gerai, nes prasideda kitas.
Tiesa, kaip visuose panašaus stiliaus, gausybę personažų talpinančiuose romanuose, taip ir čia - pradžioje erzino nesusigaudymas kas ką myli, kas su kuo miega, pykstasi, nekenčia, etc. Tomus skaičiau su ilgokomis pertraukomis, tai tą nesusigaudymą jaučiau su kiekviena knyga. Beje, IV tomo pabaigoje pateiktas giminės medis, kurį dar ilgai analizavau, aiškumo tikrai įnešė. Būčiau labai norėjus šio medžio kiekvienos knygos pradžioje, pabaigoje.
Daug personažų, detalių, kurių sąsajumą pradžioje sunku sekti, čia panašiai kaip Tolstojaus Kare ir Taikoje - su tokiom knygom man sunku įsibėgti - norisi bėgti, šoliuoti, kaip esi papratęs, greitai viską suvartoti, šios knygos priverčia sustoti, pagalvoti, įsiskaityti, idant nepasimestum detalėse ir nenuplauktum paviršiumi.
Dar vienas niuansas - pirmąsias Sabaliauskaitės knygas pradėjau skaityti paraleliai pradėjusi rašyti savąją, svajoti apie sekančias kitas knygas, kurias norėčiau parašyti. Ir tada apniko tokia abejonė savim, kad aš vis tik nieko nesugebu, nu ne nieko, bet rašyti, taip kaip Sabaliauskaitė, man niekada nepavyks, tai kokia aš čia būsiu rašytoja ir t.t. ir pan., niekas manęs neskaitys. Buvau pasiryžus paaukoti mažąjį savo kairės rankos pirščiuką už talentą rašyti kažkaip taip, bet supratusi, kad to mano piršto niekam nereikia, suvokiau galinti rašyti sandraromieniškai 😁 tai rašau 😁
Komentarai
Rašyti komentarą