Karas ir taika

Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu.

Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų. 

Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo manipuliavo, taip įtraukdamas ir nepaleisdamas, kol, žinau, neperskaitysiu visų knygos tomų. 

Antroje dalyje radau visa tai, ko man trūko pirmojoje - veiksmo, intrigų, charakterių, santykių, jų peripetijų - žmonių, besiblaškančių tarp savo super ir alter ego, tokių pačių, kokie dažnas esame nūdien, praėjus keliems šimtams metų. Ech, kaip skaniai visa tai susivalgė, tiek visokių deserčiukų šio garbingo šefo knygoje paserviruota, kad istorija įtraukusi ir įsukusi, taip vedė į priekį perskaityti, kas toliau bus, kad nesvarbu buvo nei tie "žiuliverniškai" bei "onoredebalzakiškai" smulkmeniški nereikšmingų daiktų ir dalykų aprašymai, kurie kadais atbaidė mane nuo klasikinių kūrinių skaitymo apskritai. Taipogi karo visi motyvai, kurių prifarširuota buvo pirmoji dalis ir kurie mane ten be galo erzino, nes buvo visiškai neįdomūs, nuobodūs, ir kuriuos tiesiog praleisti norėjosi, bet nepraleidau, nes savo darbuose, veiklose esu ypatingai atsakinga ir skrupulinga, čia visai neblogai susiskaitė, nes, na, jų tiesiog nedaug ten buvo. 

Taigi, I tomas - daug personažų, nespėji susigaudyti kas su kuo draugauja, pešasi, kas prieš ką veidmainiauja, myli kas ką, o šie jau kariauja, karas su visomis jo detalėmis, rokiruotėmis. Tikiu, yra žmonių, kuriems tai įdomu, man ne. Man reikia žmonių, santykių.

II tomas - karo tik užkulisiai. Personažai tarsi atgyja. Charakteriai daugiasluoksniai, daug nevienareikšmių situacijų, įvairiausių intrigų, neišbaigtų santykių, na, kaip ir gyvenime, tik įdomiau.

"Ar patiktų gyventi tais devynioliktojo amžiaus pradžios laikais, jeigu būtum ne kokia varguole, o viena tų didikų ponių?" klausia manęs mano mylimas vyras. Puotos su visa iškilminga jų muzika, paslaptinga aistra pulsuojančiais šokiais, išskirtiniais apdarais, rafinuota elegancija, neslepiamo flirto proveržiais - taip žavi, keri, traukia visa tai, bet "Ne" užtikrintai atsakau, nes, kalbant apie vakarieštiškas šalis, dar niekada moteris negyveno taip nevaržomai kaip dabar. Nekalbu apie vyrų ir moterų teisių lygybę, kuri šiais laikais status quo, bet tą giluminį moters santykį su savo esatimi, kuriai visiškai išsipildyti nėra reikalingas vyrų bendruomenės pripažinimas. Aš suprantu, kad vis dar yra moterų, kurios santuoką su vyru ir gimdomus vaikus traktuoja kaip savo asmenybės išpildymą, savo tinkamumo visuomenei patvirtinimą, pati džiaugiuosi šios rolės galėdama imtis tik tiek, kiek ji mane papildo. Tikriausiai tą pačią dieną siela mano numirtų, sužinojusi, kad ji reikšminga tiek, kiek patrauklus jos kūnas, kiek ji paklausi gretose į žmonas, tinkama gimdyti vaikus, vertinama, kiek tinkamai šias funkcijas ji gali atlikti, na, arba turi gerą kraitį, bet kuriuo atveju Tolstojaus moteris renkasi vyrai, o šioms belieka nuolankiai, pageidautina, gundančiai, šiek tiek pravertomis lūpomis, privalumas, jeigu nudelbtu žvilgsniu, šypsotis, jokiu būdu ne per stipriai.

Šypsokitės, moterys! Kaip tik norite! 😌