Atradimai Įkvėpimai

Nežinau, ką veikiau, kai Lietuva atradinėjo Sabaliauskaitę ir jos Silva Rerum sagą, menu lig - nugirsdavau viena ausimi, kad tokia yra, kad čia kažkas wow, bet ant visokių wow dažniausiai nepasikabinu, esu pasimokiusi, kad kas patinka masėms, tuo nesusidomiu aš. Kai vajus praeina, pasižiūriu, kad gal visai nieko. Tai taip buvo ir su Sabaliauskaite, kurią atradau, nusprendusi pati pradėti rašyti knygas. Pirmiausia, norėjos pašniukštinėti, kas mūsuos šviečia ryškiausiai. Labai faina buvo atsiriboti nuo to archajinio "visa LT'os kūryba yra š..." ir atrasti tarptautinės arenos vertus perliukus. Apie tai man yra Sabaliauskaitė, kurią aš įsimylėjau.   Neturiu nei tikslo, nei noro aprašinėti, apie ką jos Silva Rerum saga, visi puikiai žinote, kas dar ne - tam yra knygos nugarinė dalis, galų gale, internete informacija. Galiu pasidalinti tik savo įspūdžiu, kurį man paliko jos daugiaaukščiai, daugiasluoksniai ir išskirtinai stilingi sudėtiniai sakiniai, kuriuos skaitydama jaučiau ...

Marcel Proust atradau kažkur netyčiom nugirdusi, kad, cituoju: "Prustas tik išprususiems". Kaip tik man, pagalvoju, griebusi žinomiausio jo romano pirmąją knygą "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje".  Apie knygas išankstinių nuomonių stengiuosi neklausyti, neskaityti. Vien tam, kad maniškė būtų kuo autentiškesnė. Todėl ko laukti, pradėjus skaityti šią knygą, visiškai nežinojau. Galėjau tik numanyti, kad tai bus kažkas intelektualaus, su daug aprašymų, įdomia istorija. Pirmuosius du radau, paskutiniojo ne. Taip, rašymo stilius - unikalus, nesistebiu šį kūrinį visokių literatų nominuojant į šedevrus. Žodžių dermė, skambesys, palyginimų įvairovė, minčių gilumas - visa kas susiję su istorijos pateikimo forma - genialu, unikalu, geresnio žodžio nerandu. Bet istorija... kurią iš pradžių buvo sunku suprasti, antroje dalyje jau aiškiau, ir įdomiau, bet įdomiau tikriausiai tik dėl to, kad pirma dalis buvo visiškai nuobodi. Trečia dalis - tokia per vidurį.  Pradėjau ją ska...

Kadangi šis mano įrašas ne tiek apie paskutinįjį darbelį, kuriuo irgi dalinuosi, kiek apie kreidinius dažus apskritai, todėl ir pavadinimas "Kreidiniai dažai". Kam aktualu, kaip juos naudoti ir kuo jie skiriasi, skaitykite toliau. Turiu potraukį seniems, nutriušusiems ar tiesiog neišvaizdiems baldams, kuriuos jaučiu moralinę pareigą prikelti naujam gyvenimui. Tiesog. Nes man patinka jų virsmas. Apie tvarumą šįkart nesiplėsiu.  Šis naudotas, įdomiai, bet ne kiekvieno stiliui ir skoniui dekoruotas, komplektas, naujam gyvenam naujuose namuose prašėsi taip pat. Naujoji jų šeimininkė galutinio rezultato pageidavo minimalistinio, todėl pasikeitimų tikslas buvo atnaujinti komplektą, perdažant jį kita - šviesesne, spalva. Kaip jums tokia? Jeigu ir ne, svarbu - naujoji šeimininkė laiminga. Ir aš taip pat. Nes man labai. Taigi, kaip ir kodėl kreidiniai dažai? Baldų atnaujinimui skirtų dažų įvairovė yra tikrai didelė. Kreidinius dažus, jeigu neplanuoju baldo papildomai dekoruoti, renkuo...

Apie grūdėtus sienų dažus sužinojau užsukusi į svečius pas seniai matytą draugę, kuri mielai papasakojo kuo nudažė - pati, su penkiamete dukra - įspūdingai atrodančias kambarių sienas, ne visas, nes dažas, labai mandras, todėl vienoje patalpoje per akis bus vienos ar dviejų tokių sienų.  Kadangi mano mama senokai skundėsi savo nusidėvėjusiu koridoriumi, kuris prašyte prašėsi kažką su juo daryti, nusprendusi, kad blogiau jam niekas tikrai nebus, nusprendžiau paeksperimentuoti su juo, padengdama sienas šiais grūdėtais dažais. Nuotraukos prieš ir po: Kadangi siena, priklausomai nuo apšvietimo, žiūrėjimo kampo, rodosi vis kitaip, raštą nufotkinau iš arti. Kaip minėjau ir nuotraukoje matyti, dažai grūdėti. Tepant juos pasirinkta kryptimi, būtinai ta pačia - ši siena tepta brūkšniuojant dažus įstrižai - gaunasi toks lygus, išbaigtas sienos netolygumas, švelnus šiurkštumas, kuriam elegancijos ir ištaigingumo suteikia blizgesys. Jeigu šie dažai būtų matiniai, manau, taip gerai nesižiūrėtų....

  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai. Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai.  Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mok...

Labas, aš esu durys. Matote, kokios spalvingos, žaismingos, naujos šeimininkės rankų išpuoselėtos. Tokios buvau ne visada. Gyvenau sau ramiai amžių amželius, niekam nekliudamos, nepastebimos, galbūt dėl spalvos, nežinau, veik nenaudojamos. Nužiūrėjo mane nauja šeimininkė kartą, tada kitą, įsižiūrėjo atidžiau, ir... viskas. Galvojau, pamiršo. Ne. Ilgai ieškojusi idėjos, kaip reanimuoti mane naujam gyvenimui, rado sprendimą, netikėtą ir jai pačiai. Kaip Jums jis? Man, žinokit, labai patinka. Skonio reikalas, žinoma, bet jaučiuosi dabar tokia ryški, pastebėta, ištaiginga 💙💚💛💜 Jeigu norite, kad Jūsų durys jaustųsi taip pat, štai receptas: 1. Paruošiam paviršių - nuplaunam, pašiaušiam. 2. Gruntas. Kadangi darbas eksperimentinis, jo nenaudojau. Dažų sukibimas pasimatys po ilgesnio laiko. Kas planuojate ilgalaikius projektus, siūlyčiau pirmiausia paviršių vis tik padengti gruntu (skaidriu). 3. Dažom - čia jau kaip fantazija išneša. Šiuo atveju mano fantazija nešė toli. O visa esmė tame, k...

Norėčiau rašyti kasdien išvien. Suvokus, kad prie dabartinių aplinkybių (intensyvus darbas, dar labiau intensyvensi namai) sakiniai dažnai pasibaigia jiems vos įpusėjus (dažniausiai nė neprasidėjus), šį pomėgį turiu atidėti. Kol prisikaupia. Pirmiausia ankstesniuose įrašuose žadėtųjų "artimiausiu metu apie tai parašysiu", tad nuo jų ir pradėsiu. Jau pirmuosius kartus, rašydama apie savo reinkarnuotus baldus, sienų kampus, minėjau paslaptingąsias duris, kurioms gimti užtruko... kelerius metus. Nužiūrėtos jos buvo iškart persikrausčius į mūsų naujuosius senus namus (apie tai rašiau  štai čia ), kuriuose artimiausiu metu nusprendėme nieko nekeisti, bet taip magėjo bent tas duris kažkaip į duris atversti.  Viskas prasidėjo nuo to, kad man nepatiko jų forma, spalva, na, ta tokia arti "trydos", kuri paisbaigus sovietmečiui, buvo labai madinga. Štai tokia: Tada kažkur pamačiau senas duris, nudažytas baltai, šiek tiek nelygiai, kreidiniais dažais, labai patiko, aš irgi užsi...

Pirmąja šių metų kalėdine eglute, pasipuošėme pakankamai anksti, labai jau magėjo sandėliukus, antrinės žaliavos prikauptas dėžutes iškraustyti, kažką iš viso šio gero pasigaminti. Rankų darbo kalėdinė eglutė : Pagrindas - guašu dažyta linoleumo atraiža, visa kita - karštais klijais pritvirtintos nereikalingos juostelės, atlikę lipdukai, nukritę plaukų gumyčių, sagučių "bantukai", karolių likučiai, viena, kita sulūžusio žaislo detalė, sukarpyta "Toffefee" saldainių dėžutė, miško gėrybės, didžiausiam džiaugsmui ir nuostabai - atsitiktinai rasta, senais laikais už kelis eurus kažkuriame prekybos centre pirkta, jau gerokai suvargusi, tačiau vis dar puikiai šviečianti girlianda, tadaaaam!     

Turėjome labai rimtą vertybinį pokalbį su vyru apie gyvenimo esmę ir prasmę, kai į namus parsitįsiau šią išklerusią šilto ir šalto gyvenime mačiusią tarybinę spintą, kurią mano tetulytė jau ruošėsi išsiųsti į anapusinį pasaulį. Į tą paslaptingą nežinios ir / ar nebūties vietą anksčiau ar vėliau suspėsim visi, pagalvojau, kaip mums, taip ir šiai spintai dar verta šiek tiek čia pabūti, savo buvimu mums dienas praskaidrinti, sugalvojau. Tokia, kokia atvykus, ji, žinoma, negalėjo pas mus pasilikti, tad teko ją prausti, maudyti, perrengti, rezultatas labiau negu puikus. Technikų gausos ir sudėtingumo prasme tai pats stipriausias mano darbelis (po jos eina veidrodis , tada pietų stalas ). Dažyta Annie Sloan dažais, jų Old White spalva, sendinta balto ir juodo vaško mišiniu, tamsų atspalvį "gesinant" skiestų baltų dažų sluoksniu, kurį nuvalome dar neišdžiuvusį, ir švelniu švitrinamuoju popieriumi. Tvarumas, žalumas, zero waste, ilgaamžiškumas - sąvokos, kurios labai su mano vidumi ...

Bene mėgstamiausias mano metų mėnuo - gūdusis lapkritis, kurį praskaidrinu ruošimusi gražiausioms metų šventėms - Kalėdoms. Šią kadaise nelaukiamą, nemylimą šventę, prisijaukinau susilaukusi vaikų. Metai po metų, šventė po šventės, prisijaukinu Kalėdas vis labiau, laukiu jų tikriausiai labiau negu vasaros ar atostogų. Laukiu, bet neskubinu, mėgaujuosi kiekviena pasiruošimo joms diena - apgalvoju visas dekoracijas, dovanas, mėnesio viduryje supirkusi jas, apsidairau - tuoj ir adventas. Kaip minėjau  "ką veikti su vaikais" , rankų darbo advento kalendoriai pagrindinis mūsų žiemos pradžios atributas, kurį gaminame iš to, ką tuo metu būname prikaupę savo antrinės žaliavos dėžutėse. Kaip atrodys mūsų advento kalendoriai būna neaišku iki paskutinės minutės, šiemet, pvz., jie atrodo štai taip, nors turėjo kaboti ant šakos, kaip kankorėžiai ant eglutės.  Tualetinio popieriaus rulonėliai apskritai yra gėris - pieštukinės, dovanų dėžutės, gyvūnėlių ūkiai, pilys, praeitais metais štai t...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...