Malonumas sportuojant

"Sportuoti savo malonumui" dar visai neseniai man buvo tokia nesuprantama materija, kurią ilgą laiką bandžiau išpildyti, atlikdama keistus meditatyvius judesius erdvėje - jokiu būdu nealinančius, būtinai dėl sveikatinimo, o ne konkretaus rezultato, ypatingai lieknėjimo, nes čia labai primityvu. 

Kaip gyvenime ilgą laiką bandžiau įsisprausti į savo pačios susikurtus kaži kokios teisingos ir visuotinai priimtinos žmogystos egzistencijos rėmus, taip ir fizinėje veikloje - jei ko imdavaus, tai būtinai tik tai tokiu dažniu, tempu ir amplitudėmis, kurias rekomenduoja įvairių sričių treneriai, koučeriai ir kitokio plauko ekspertai ir specialistai. Šiukštu ne tai, ko ir kaip nori mano smegenys ir reikalauja kūnas. O šie du pastaruoju metu reikalauja maksimumo! Varyti ne pagal galimybes, išvesti savo kūną iš komforto zonos, užsibrėžti tikslus, kurie nėra lengvai pasiekiami net ir reguliariai sportuojantiems pavyzdiniams atletams, žinoti, kad šiuos tikslus pasieksi bet kokia kaina ir... atrasti tame MALONUMĄ.

Dar vieną malonumą jaučiu suvokdama, kad tai, ko man taip intensyviai reikia šiandien, nebūtinai tuo gyvensiu rytoj, galbūt dar šįvakar sulauksiu savo kūno žinutės, kad tu jau nurimk, dabar mes prisėskim, prigulkim, pamedituokim, ramiai kartu pabūkim. Dar neseniai turėjau etapą, kuriame viskas, ko man reikėjo, buvo kasdieniai penkiolikos minučių trukmės švelnūs tempimo pratimai, idant atsargiai pažadinčiau save po žiemos miego. Dabar jaučiu, kaip trokštu iššūkių, po virtinės nesėkmių padedančių suvokti "Galiu!". Taip aš nubėgu, nueinu, nuvažiuoju šimtus kilometrų - iš negalėjimo. "Jei galiu aš, gali ir tu" tiktų žaismingai leptelėti. Deja. Nebūtinai. Ir atvirkščiai.