Kavaliauskaitės Kūnai

 

Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau.

Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų. Man savo ruožtu reikia atsakymų. Pageidautina, konkrečių. Skaitydama knygą jaučiausi turinti apie kaži ką susimastyti - nenoriu to daryti. Knygose ieškau atsakymų į savo pamastymus, kuriais aš ir taip kasdien gyvenu. Ieškau ramybės, minčių - aiškių, konkrečių, raminančių, kokių pati dažnai neturiu. Ir čia ne apie knygą, o juolab jos autorę, o pačią mane. Įdomu, koks autorės įsivaizduojamas skaitytojo santykis su jos knyga. 

Sakinių struktūra. Kartą dalyvavau autorės vedamuose kūrybinio rašymo mokymuose. Daug informacijos, įdomu, rekomenduoju. Tik viena - paprasta sakinių struktūra. Kodėl ji turi būti tokia nesudėtinga, lakoniška? Neprisimenu, ar autorė mokymų metu agitavo, rekomendavo šitaip rašyti, bet tvirtino pati šitaip rašanti, kas akivaizdų knygoje. Taipogi šį patarimą esu girdėjusi ir kitur. Bet Kristina Sabaliauskaitė tikriausiai negirdėjo. Ir džiaugiuosi - jaučiuosi taip saugiai, taip jaukiai, kaip mamos įsčiose, susisupusi į jos ilgų, sudėtinių, vaizdingų sakinių patalus, talpinančius daugiasluoksnius charakterius, potekstes, ištęstus siužetus. Negaliu sakyti - sluoksnių ir poteksčių Kūnuose ne ką mažiau rasti, bet taip trumpai ir aiškiai... norėtųsi su tais charakteriais ilgiau tęsti. Taip, kaip tęsėsi autorės pirmoje knygoje "Du gyvenimai per vieną vasarą", kurioje be šios tąsos mane labai kabino vaizdingos metaforos, palyginimai - tokie netikėti, manieringi, labai vietoje ir ne per daug - ir gerai, nes taip skanu, kad nejučiomis gali ir persivalgyti. Šių palyginimų antroje knygoje buvo mažiau, gal vos kelis pastebėjau. Pradžioje jų ilgėjaus, paskui supratau, gal taip ir geriau - labai gražu, kokia skirtinga gali būti vieno autoriaus kūryba. Nežinau, čia ieškojimas ar tokia įvairialypė natūra, bet labai įkvepia, nes nieko nėra gražiau už vyksmą, pokytį, saviraiškos įvairovę.

Na, ir visai pabaigai - už vis labiausiai knygoje man patiko Deniso Lukošiaus kūryba - labai mano skoniui - išbaigta, su sveiko absurdo prieskoniu, tikiuosi, kada nors, tokia bus autorės visa knyga. O jeigu ir ne, nekantriai lauksiu, kokią autorė atskleis kitą savo pusę. 

P. S. Tekstas aukščiau parašytas prieš keletą mėnesių, per kuriuos - sutapimas? - susiradau naują draugę - Ponią Nemigą. Anksčiau taip rimtai niekada nebuvom susidūrusios. Tai kaip užburta - atsigulu ir galvoju, ar padėtų nugaros pakasymas. Taip galvoju, kad negaliu užmigti.