Atradimai Įkvėpimai

Ką ten tas lenkynas - pasakytų daugelis, nebuvęs nuvykęs toliau Suvalkų. Reikia greičiau prašokti - galvoja dažnas, keliaujantis per Lenkiją toliau į Europą. Gražūs dalykai ėmęsi vykti suvokus, kad tai didelė mūsų pašonėje plytinti šalis, kuri galbūt irgi gali ką nors įdomaus pasiūlyti. Įsitikinome - tikrai gali.   Pagrindinė vieta, į kurią sugrįžtame kasmet jau keturis metus iš eilės - Energylandia - vienas didžiausių atrakcionų parkų Europoje, kasmet pasiūlantis vis naujesnių pramogų. Nespėji vienų apeiti, kitais metais jau naujų atidaryta, taip per 4 metus nesame viso parko apėję. Aišku, mes su vaikais, tai mūsų ir tempai lėtesni, bet nesiskundžiam, džiaugiamės atrasdami naujas, iš naujo senas vietas.  Kainos - googlinkit, apie trisdešimt eurų vienam asmeniui visai dienai. In general , kainos tikrai niekur nesikandžioja, ypatingai Lenkijoj. Atsimenu savo pirmąją kelionę mašiniuku į Portugaliją - 2006 m. - turėjom pasiėmę nešiojamą mini viryklę, ant kurios pakelėse virdavom ...

Džiaugiuosi galėdama grįžti prie rašymo apie mūsų komandos vienadienes savaitgalio kelionytes po nematytus, neatrastus (mums) Lietuvos kampelius, kurie kartais atrodo jau niekuo mūsų ekipažo nebenustebins. Nustebina. Aukštadvaris. Horizontus, atsivėrusius kelionės iš Vilniaus į šį Dievo neužmirštą Lietuvos kampelį metu, drąsiai galėčiau palyginti su šiaurės Italijos keleliukais. Ir nors tarpeklių čia nėr, ta žaluma, beveik kaip iš dokumentinio filmo apie Afrikos džiungles, kvapą užtraukia. Vietomis jaučiaus kaip Šveicarijoj (tik be kalnų). Arba Dzūkijoj, prie Avirio ežero.  Važiavome turėdami iš anksto sustyguotą kelionės maršrutą, kuriuo nesidalinsiu. Tiesiog. Ne mano pačios sudėliotas. Tačiau jokios paslapties nėra rekomenduoti vietas, kurias tikrai verta Aukštadvaryje arba aplink jį aplankyti. Tokių vietų buvo lygiai VIENA - Velnio duobė . Tai - giliausia įduba Lietuvoje, siekianti 40 metrų gylį. Viršuje ji taisyklingai apskrita, skersmuo 200 metrų. Atrodo, kas čia tokio? Nuvaži...

Pirmąja šių metų kalėdine eglute, pasipuošėme pakankamai anksti, labai jau magėjo sandėliukus, antrinės žaliavos prikauptas dėžutes iškraustyti, kažką iš viso šio gero pasigaminti. Rankų darbo kalėdinė eglutė : Pagrindas - guašu dažyta linoleumo atraiža, visa kita - karštais klijais pritvirtintos nereikalingos juostelės, atlikę lipdukai, nukritę plaukų gumyčių, sagučių "bantukai", karolių likučiai, viena, kita sulūžusio žaislo detalė, sukarpyta "Toffefee" saldainių dėžutė, miško gėrybės, didžiausiam džiaugsmui ir nuostabai - atsitiktinai rasta, senais laikais už kelis eurus kažkuriame prekybos centre pirkta, jau gerokai suvargusi, tačiau vis dar puikiai šviečianti girlianda, tadaaaam!     

Bene mėgstamiausias mano metų mėnuo - gūdusis lapkritis, kurį praskaidrinu ruošimusi gražiausioms metų šventėms - Kalėdoms. Šią kadaise nelaukiamą, nemylimą šventę, prisijaukinau susilaukusi vaikų. Metai po metų, šventė po šventės, prisijaukinu Kalėdas vis labiau, laukiu jų tikriausiai labiau negu vasaros ar atostogų. Laukiu, bet neskubinu, mėgaujuosi kiekviena pasiruošimo joms diena - apgalvoju visas dekoracijas, dovanas, mėnesio viduryje supirkusi jas, apsidairau - tuoj ir adventas. Kaip minėjau  "ką veikti su vaikais" , rankų darbo advento kalendoriai pagrindinis mūsų žiemos pradžios atributas, kurį gaminame iš to, ką tuo metu būname prikaupę savo antrinės žaliavos dėžutėse. Kaip atrodys mūsų advento kalendoriai būna neaišku iki paskutinės minutės, šiemet, pvz., jie atrodo štai taip, nors turėjo kaboti ant šakos, kaip kankorėžiai ant eglutės.  Tualetinio popieriaus rulonėliai apskritai yra gėris - pieštukinės, dovanų dėžutės, gyvūnėlių ūkiai, pilys, praeitais metais štai t...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...