Atradimai Įkvėpimai

Prieš trejus metus automobiliu su vaikais patraukėme į Portugaliją, turėdami labai aiškų tikslą - maudytis. Kol vaikai turškėsi pradžioje Biskajos įlankos vandenyse, tada atvirame Atlanto vandenyne, galiausiai skaidriuose Barselonos pakrantės pursluose, pati tuo metu neva palikusi maudymkę namuose sėdėjau krante, stebeilydama į savo besimezgančio celiulito reljefą, kurio taip ir nepavyko, kaip man atrodė, prieš kelionę visiškai sunaikinti. Ir nesvarbu, kad celiulito kauburėliai tuo metu dengė tik tai mano smegenis, kurios toli gražu nefokusavo malonumų, kuriais mano kūnas, kad ir koks jis bebūtų, galėtų tiesiog - džiaugtis.  Prieš dvejus metus, tą kartą deklaruodama prastą savijautą ir nuotaiką, bet priežasties tos pačios, išsėdėjau Italijos Finale Ligure pakrantę, nuo jos su pavydu žvelgdama į bangose besivoliojančius įvairiausių dydžių ir formų kūnus, paraleliai smerkdama juos "kaip šitaip gali", beigi klausdama savęs - kaip šitaip jie gali? Nejaugi iš tikro jie štai šitaip...

Ką ten tas lenkynas - pasakytų daugelis, nebuvęs nuvykęs toliau Suvalkų. Reikia greičiau prašokti - galvoja dažnas, keliaujantis per Lenkiją toliau į Europą. Gražūs dalykai ėmęsi vykti suvokus, kad tai didelė mūsų pašonėje plytinti šalis, kuri galbūt irgi gali ką nors įdomaus pasiūlyti. Įsitikinome - tikrai gali.   Pagrindinė vieta, į kurią sugrįžtame kasmet jau keturis metus iš eilės - Energylandia - vienas didžiausių atrakcionų parkų Europoje, kasmet pasiūlantis vis naujesnių pramogų. Nespėji vienų apeiti, kitais metais jau naujų atidaryta, taip per 4 metus nesame viso parko apėję. Aišku, mes su vaikais, tai mūsų ir tempai lėtesni, bet nesiskundžiam, džiaugiamės atrasdami naujas, iš naujo senas vietas.  Kainos - googlinkit, apie trisdešimt eurų vienam asmeniui visai dienai. In general , kainos tikrai niekur nesikandžioja, ypatingai Lenkijoj. Atsimenu savo pirmąją kelionę mašiniuku į Portugaliją - 2006 m. - turėjom pasiėmę nešiojamą mini viryklę, ant kurios pakelėse virdavom ...

Kadangi pažadėjau pasidalinti antrąja savo kelionės dviračiu įspūdžių dalimi, nesusijusia su dviračių takais, skubu tai padaryti kuo greičiau, idant mano pažadas nenuplauktų užmarštin kartu su kitu mano išvien generuojamų idėjų turiniu. 1 dalis štai čia . Kaip minėjau joje, mūsų kelionė dviračiais Vilnius - Klaipėda truko beveik 4 paras vietoj planuotų 5. Keliai buvo prastesni nei tikėjomės, mynėm greičiau nei planavome, grįžę gyvi ir sveiki, džiaugėmės labiau nei galėjome įsivaizduoti.  Pasiruošimas. Už kompanionus atsakyti negaliu, aš pati tam laiko turėjau apie mėnesį, per kurį atskirais kartais viso sukoriau apie 250 km. Įvertinusi tai, kad sėdimoji po šių km jautėsi lygiai taip kaip ir po 25 km, abejojau, ar to pakaks. Pakako. Jeigu kalbėtume tik apie fizinį stovį, šį maršrutą, manau, galėtų įveikti bet kas. Klausimas per kiek laiko. Nes, pvz., net nuvažiuodamas per dieną po 1 km, po metų jau galėtum džiaugtis pajūrio saule 😀 o jeigu rimtai, diskusijų šiuo klausimu kelionės m...

Mano delno nervas, užspaustas važiuojant dviračiu, dėl ko pradžioje sunkiai judinau kelis savo plaštakos pirštus, dar neatsistatė, tačiau pagaliau jaučiuosi pakankamai komfortiškai, kad galėčiau rašyti, todėl skubu pasidalinti savo įspūdžiais, patirtais kelionės dviračiu Vilnius - Klaipėda metu (teisingumo dėlei turėčiau patikslinti, kad galutinis taškas buvo ne Klaipėda, o kaimas, kuriame gyvena mano tėvai, tačiau tą kaimą žinotų vos keli žmonės, jeigu ir pasakyčiau, o atstumas gavosi dar ilgesnis nei iki Klaipėdos, tad, kad visiems būtų aišku "Vilnius - Klaipėda").  Prieš, per ir po kelionės bandžiau atsakyti sau į klausimą, kodėl tai darau. Prisipažinsiu - šimtaprocentinio atsakymo taip ir neradau. Iššūkis, savęs išbandymas, ištvermės ir valios ugdymas, įrodymas sau, kad "aš galiu" ir panašiai pateisina, bet neįtikina. Didelė dviračių entuziastė nesu, todėl ši jau senokai kirbėjusi idėja, kuriai šiemet teko galimynė tapti kūnu, nustebino ir mane pačią. Ne tik nus...

"Sportuoti savo malonumui" dar visai neseniai man buvo tokia nesuprantama materija, kurią ilgą laiką bandžiau išpildyti, atlikdama keistus meditatyvius judesius erdvėje - jokiu būdu nealinančius, būtinai dėl sveikatinimo, o ne konkretaus rezultato, ypatingai lieknėjimo, nes čia labai primityvu.  Kaip gyvenime ilgą laiką bandžiau įsisprausti į savo pačios susikurtus kaži kokios teisingos ir visuotinai priimtinos žmogystos egzistencijos rėmus, taip ir fizinėje veikloje - jei ko imdavaus, tai būtinai tik tai tokiu dažniu, tempu ir amplitudėmis, kurias rekomenduoja įvairių sričių treneriai, koučeriai ir kitokio plauko ekspertai ir specialistai. Šiukštu ne tai, ko ir kaip nori mano smegenys ir reikalauja kūnas. O šie du pastaruoju metu reikalauja maksimumo! Varyti ne pagal galimybes, išvesti savo kūną iš komforto zonos, užsibrėžti tikslus, kurie nėra lengvai pasiekiami net ir reguliariai sportuojantiems pavyzdiniams atletams, žinoti, kad šiuos tikslus pasieksi bet kokia kaina ir.....

Apie tai, kaip ruoštis 50 ir daugiau km žygiui jau rašiau -  štai čia . Viena yra pasiruošti fiziškai - išsirinkti tinkamą inventorių, pavaikščioti ilgesnius atstumus ir pan. Kita - psichologinis pasiruošimas, kuris, mano nuomone, yra net gi svarbesnis nei gerai išmankštinti raumenys ar specialūs batai. Eidama savo pergalingą (nes jis toks buvo man) 100 km žygį pajūriu, mačiau, kaip palūžta net ir fiziškai gerai pasiruošę, tačiau nelabai tinkamai nusiteikę atletai, galvojantys, kad kaip treniruoklių salėje, taip ir čia, viskas kažkaip labai paprasta. Fizinis pasirengimas svarbus, tačiau psichologinio pasirengimo ir tinkamo nusiteikimo faktorius, mano nuomone, yra lemiantis. Nesvarbu kiek km prieš tai nueisi, nubėgsi ar dviračiu nuvažiuosi, kiek hantelių sporto salėj prieš tai pakelsi - Skaudės. Viską. Nekalbu apie visokius profesionalius ėjikus, bėgikus, triatlonininkus ir visokius kitokius maratonininkus, nežinau, kaip su jais - šis įrašas mirtingiesiems, kaip aš, adreliną mė...

Džiaugiuosi galėdama grįžti prie rašymo apie mūsų komandos vienadienes savaitgalio kelionytes po nematytus, neatrastus (mums) Lietuvos kampelius, kurie kartais atrodo jau niekuo mūsų ekipažo nebenustebins. Nustebina. Aukštadvaris. Horizontus, atsivėrusius kelionės iš Vilniaus į šį Dievo neužmirštą Lietuvos kampelį metu, drąsiai galėčiau palyginti su šiaurės Italijos keleliukais. Ir nors tarpeklių čia nėr, ta žaluma, beveik kaip iš dokumentinio filmo apie Afrikos džiungles, kvapą užtraukia. Vietomis jaučiaus kaip Šveicarijoj (tik be kalnų). Arba Dzūkijoj, prie Avirio ežero.  Važiavome turėdami iš anksto sustyguotą kelionės maršrutą, kuriuo nesidalinsiu. Tiesiog. Ne mano pačios sudėliotas. Tačiau jokios paslapties nėra rekomenduoti vietas, kurias tikrai verta Aukštadvaryje arba aplink jį aplankyti. Tokių vietų buvo lygiai VIENA - Velnio duobė . Tai - giliausia įduba Lietuvoje, siekianti 40 metrų gylį. Viršuje ji taisyklingai apskrita, skersmuo 200 metrų. Atrodo, kas čia tokio? Nuvaži...

Šiandien įveikiau savo pirmąjį pusmaratonį. Tai padariau po pusės metų treniruočių ir persirgto covid-19, kuris netikėtai užklupo mane paskutiniame pasiruošimo etape, likus kelioms dienoms iki išsvajotojo bėgimo. Išbėgau po ligos praėjus kelioms savaitėms, dar neatgavusi skonio ir kvapo jutiklių, keliskart lengvai pasimankštinusi, nusprendusi, kad visas įdirbis, tikėtina, niekur nedingo, suprasdama, kad kuo toliau delsiu, tuo bus sunkiau, suvokusi, kad kito bandymo po šios nesėkmės tikriausiai nebus. 21 su trupučiu km atstumą įveikiau per 3 val. 40 min., kas yra gėdingai ilgai bet kokiam save gerbiančiam ilgųjų distancijų bėgikui, viena vertus, ir kas reiškia daug įdėtų pastangų, griežtą discipliną ir įveiktus kompleksus man, niekada su bėgimu nedraugavusiai, bet kartas nuo karto tamsiu paros metu, kur nėra žmonių pabėgiodavusiai moterai, toli gražu neatitinkančiai liekno ir sportiško bėgiojančio žmogaus standarto. Viename iš savo ankstesnių tinklaraščių esu minėjusi apie savo gėdą...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...

Šiemet kaip niekada mažai keliaujame (tiksliau visai nekeliaujame) po pasaulį, kaip niekada daug po Lietuvą. Tikslą ją pažinti (pradėti tai daryti) kėlėmės kelintus metus, šiemet, džiaugiamės pradėję tai daryti. Labai patogu startuoti šalia esančiose apylinkėse. Kadangi mūsų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios per Aukštaitiją, Dzūkiją ir Žemaitiją, lankydamiesi tiesiog kaimynystėje galime leisti sau iššniukštinėti įvairiausius Lietuvos kampelius, apie kai kuriuos jų jau rašiau -  Merkinė ,  Rusnės kraštas , grįžtam į Dzūkiją - Marcinkonių apylinkės. Marcinkonys - kaimas Varėnos rajono pietuose. Sako, kad vienas didžiausių (berods, didžiausias) Lietuvoje, vienas miškingiausių apylinkėse, nuo savęs pridėčiau - vienas gražiausių, jei ne Lietuvoje, tai Dzūkijoje tikrai, taipogi vienas labiausiai išvystytų savo turistams pritaikyta infrastruktūra (tiesa, tvarkosi dabar ko ne visi užkampiai, tačiau gerai infrastruktūrai vien žolę nusipjauti, informacinį stendą pasistatyti ir keliuką ...

  Lietuvos Madagaskaras. Lietuviškoji Venecija (tautines Venecijas, pastebėjau, turi ko ne visos, Europos tai tikrai, šalys, nors nelabai jos primena tą tikrąją katerių ir gondolų išvien raižomą, švinkstančiu vandeniu ir jo organizmais atsiduodančią, įvairiausiais kitais kvapais ir vaizdais alsuojančią, turistų grūste prigrūstą, bet dėl to ne mažiau romantišką ir svajingą itališkąją Veneciją). Rusnė .  Vienadienę kelionę į šį pasakojimais ir legendomis apipintą Vakarų Lietuvos miestelį - salą planavome jau seniai, beveik tris metus, maždaug tiek, kiek šiemet sukako mūsų pagrandukei Rusnei. Kaip neaplankyti, nepamatyti, nesužinoti, kokios vietovės, upės garbei pavadinta mūsų mažoji. Tai va. Rusnei Rusnėje nelabai patiko, buvo šilta, saulėta, bet labai vėjuota, maudynėms nelabai tinkanti diena, todėl mūsų merginos šios išvykos neužskaitė (keliaujantiems čia su vaikais labai rekomenduočiau pasirūpinti visais maudynių reikmenimis, ir taikyti atvažiuoti maudynėms tinkamą ...