BikeTrip

Mano delno nervas, užspaustas važiuojant dviračiu, dėl ko pradžioje sunkiai judinau kelis savo plaštakos pirštus, dar neatsistatė, tačiau pagaliau jaučiuosi pakankamai komfortiškai, kad galėčiau rašyti, todėl skubu pasidalinti savo įspūdžiais, patirtais kelionės dviračiu Vilnius - Klaipėda metu (teisingumo dėlei turėčiau patikslinti, kad galutinis taškas buvo ne Klaipėda, o kaimas, kuriame gyvena mano tėvai, tačiau tą kaimą žinotų vos keli žmonės, jeigu ir pasakyčiau, o atstumas gavosi dar ilgesnis nei iki Klaipėdos, tad, kad visiems būtų aišku "Vilnius - Klaipėda"). 

Prieš, per ir po kelionės bandžiau atsakyti sau į klausimą, kodėl tai darau. Prisipažinsiu - šimtaprocentinio atsakymo taip ir neradau. Iššūkis, savęs išbandymas, ištvermės ir valios ugdymas, įrodymas sau, kad "aš galiu" ir panašiai pateisina, bet neįtikina. Didelė dviračių entuziastė nesu, todėl ši jau senokai kirbėjusi idėja, kuriai šiemet teko galimynė tapti kūnu, nustebino ir mane pačią. Ne tik nustebino, bet ir išgąsdino. Įprastai į tokias aviantiūras neriu stačia galva, veik visada įsitikinusi, kad "aš tikrai galiu" ir tikrai galiu, ir padarau, ne visada iš pirmo karto, mano ne taip optimistiškai kūnelis, būna, atsisako pabaigti distanciją, bet anksčiau ar vėliau 😉 šįkart, jaučiau, ne tik mano sėdynė nėra gerai paruošta, bet ir racionalus protas bandė maištauti "tau nepavyks, pravažiavai po keliasdešimt kilometrų vos kelis kartus, tikrai ne". Tikslumo dėlei - pasiruošti šiam įvykiui turėjau gerą mėnesį, per kurį nuvažiavau kelis kartus po dešimt km ir mažiau, kelis kartus po dešimt km ir daugiau, iš viso apie septynis - aštuonis kartus, vidutiniškai po 20 km. Ir aš tikrai nebūčiau važiavusi, jeigu nebūčiau turėjusi omeny savo rūpestingųjų mamytės ir tetuko, kurie man paskambinus, būtų atvažiavę mane nusiverkusią pasiimti. 

Galutiniam variante skaudėjo viską - užpakalį, šlaunis, rankas. Skaudėjo labai. Už vis labiausiai širdį, bet apie dviračių takus vėliau. 

Kol kas, apie mūsų tikslus, maršrutus. Šiai kelionei paskyrėme 5 dienas, planas - kasdien, nelekiant kaip išdegus akis, bet ir netinginiaujant, įveikti po apytiksliai 70-80 km, pakeliui apžiūrint įdomesnes lankytinas vietas, išbandant maudyklas, skaniai papietaujant, bent minimaliai paturistaujant, vakare susirasti vietą palapinėms, ryte patraukti tolyn. 

Grįžome per tris su puse paros, įveikdami po vidutiniškai 100 km perdien, lėkdami išdegusiomis akimis, pačias įdomiausias vietas pamatydami iš toli, dėkuidie, vakare rasdami, kur nusimaudyti, suvargę su tomis savo palapinėmis, ryte spjaudydamiesi, kad turime keliauti tolyn.

"Graži tu, mano brangi tėvyne". Nu tikrai graži, neperdėjo Maironis, postringaudamas apie mūsų šalies didybę, bet... Suku aplinkui ir niekaip nepavyksta kažkaip taktiškai iki pagrindinės temos prieiti. Aš labai myliu savo šalį, sakau be patoso, ir jos perspektyvą su visais iš to išplaukiančiais lūkesčiais ir galimybėmis, kurios mane džiugina, viena vertus, ir baugina, vertus kita. 

Šiek tiek džiaugiuosi karantino suvaržymais, leidžiančiais pažintį žemės lopinėlį, kuriame gyvename. Tas pažinimas mane maloniai nustebina, kiek daug gražių vietų, apie kurias lig šiol nieko nežinojau, Lietuvoje turime, ir koks nerealus jausmas apima joje atrandant vietas "kaip užsienyje". Gi augom nuolat girdėdamai, kad va ten užsienyje viskas yra vuo 👍, o pas mus 💩 Ir taip liūdna pasidaro, kai pamatai, kad to 💩 tikrai labai daug, daugiau negu galėtume jo turėti. Ir taip nežinau, ar pavyko taktiškai tai padaryti, ar ne, ateiname prie dviračių takų, kuriuos prisiminus man dar dabar ima kauptis ašaros 😢 ir visą turizmo sektorių apskritai dar čia galėčiau pridėti, bet šia tema vėliau išsiplėsiu. 

Taigi. Dviračių takai. Įkvėpti, iškvėpti... Mes žinojome, kad dviračio tako, kuris mus iš namų Vilniuje nuvestų tiesiai į tėvų kiemą šalia Klaipėdos, nebus, nesitikėjom, kad esantis, kuris, skelbiama, nutiestas Kaunas - Klaipėda, viso 237 km, visas bus pravažiuojamas, nes, domėjomės, skaitėme, kad vietomis jis sugadintas arba jo tiesiog nėra. Nusiteikę, kad periodiškai teks pavažiuoti automobilių keliais, tikrai nemanėm, kad jie, senieji, tokie sugadinti, o naujieji nepritaikyti kelionei dviračiu - kelkraščio vos per sprindį ir tas pats sutrupintas, kur pasitraukti fūroms ūžiant pro šoną, nėra nei joms, nei mums... omg, man dar dabar pulsas pakyla, prisiminus ta ūžesį, girdint parlekiant automobilius ir vienintelė mintis galvoje - ar šitas sunkvežimis, autobusas, bet kas kitas mus nutrenks ar sekantis. 

Žodžiu, žmonės mielieji, jeigu nusprendėt važiuoti mano minėtuoju Vilnius - Klaipėda maršrutu, turėkite omenyje, kad kelias Aukštadvaris - Birštonas yra dviratininkų Mirties kelias, o kelias Prienai - Kaunas yra Mirties kelias 2, ir nežinau, kuris jų yra labiau Mirties, bet tai nelabai svarbu. Važiuoti pro kur kitur nežinau, nebandžiau ir tikrai žinau, kad nebebandysiu. Nuo Kauno šiek tiek ramiau, nes tiesiog panemune mašinų mažiau, bet tas tiesus žudantis tarsi į niekur vedantis kelias... palaužia psichologiškai. Ypatingai stebint išdidžias iškabas apie dviračių takams panaudotas Europos Sąjungos lėšas... "Projektą įgyvendino" bla bla bla, koks skirtumas, jokio projekto ten nėra. Takas lig kažkada buvęs, dabar, kaip minėjau, nepravažiuojamas ar tiesiog jo nėra... ir ne vietomis, jo visiškai jokio nėra. Iki beveik Jurbarko užuodę tik kažkada buvusio dviračio tako kvapą, greitu laiku, manau, ir jo nebeliks, dar nemaloniau buvom nustebinti pasiekę Pagėgių savivaldybę, kur dviračių takų nei kvapo niekada nebuvę, užtat visur išdidūs ženklai, kad štai dviračių takas, prašom, važiuokit! Važiuoti kur??

Patikslinu, kad čia kalbu ne apie vieną ženkliuką, keliuką, o galybę jų, nusidriekusių per visą savivaldybę. Bet ir už jos ribų ne geriau. Pro Šilalę patraukus Gargždų link, pasitinka įspėjamieji ženklai, draudžiantys pėsčiųjų ir dviračių eismą automobilių keliu. Ieškom dviračių tako. Randam kažką panašaus į tai. Gaila, nepadariau fotkės. Nusibodo fotkint neegzistuojančius takus. Norėjosi greičiau namo. Todėl nerizikuodami savo dviračių ratų palikti išdraskytuose dviračių takuose, rizikavom susimokėti baudą keliaudami plentu, vėl automobiliai, vėl fūros, sunkvežimiai... tas mirties nuojautos jausmas vėl... brrr...

Tai va. Aš tikrai norėjau, kad šis mano įrašas būtų linksmenis. Bet nėra. Einu paverkti dar į pagalvę. Nes nu labai labai gaila...  Paverkiau. Grįžau. Bet nieko nesugalvoju linksmiau. 

"Graži tu, mano brangi tėvyne". Žodžiu, tikrai graži ta mūsų Lietuvėlė. Nu labai. Kaip užsienyje. Keliaudama panemune ir Italiją, ir Ispaniją, ir Šveicariją, ir Monaką net gi pamačiau, ir kitas ne tokias fancy Europos vietas, viską turime čia, savo mažoje Lietuvėlėje. Aš visada sakau, kad mūsų mažumas ir yra mūsų privilegijuotumas, galime čia taip visas pakampes išsičiustyti, išsilaižyti, pakeles susitvarkyti, tikrai galime ir, tikiuosi, norime, amen 🙏

P. S. Čia yra visiškai mano asmeninė nuomonė ir jeigu mano kompanionai galvoja kitaip, tai, mieli kompanionai, niekas jums nedraudžia kurpti savo kelionės įrašų 😉

P. P. S. Dabar, kai išsirašiau apie dviračius takus, jaučiu palengvėjimą, į pasaulį norintį išnešti įspūdžius, neusijusius su jais, t. y., mūsų pasiruošimas kelionei, komandos sąstatas, tarpusavio bendravimas, stovyklavimo ypatumai ir kitos pikantiškos detalės, kurioms bus skirtas kitas mano įrašas nežinau kada 😁, bet tikrai bus. Ate.