Keliaujame po Lietuvą. Rusnė

 

Lietuvos Madagaskaras. Lietuviškoji Venecija (tautines Venecijas, pastebėjau, turi ko ne visos, Europos tai tikrai, šalys, nors nelabai jos primena tą tikrąją katerių ir gondolų išvien raižomą, švinkstančiu vandeniu ir jo organizmais atsiduodančią, įvairiausiais kitais kvapais ir vaizdais alsuojančią, turistų grūste prigrūstą, bet dėl to ne mažiau romantišką ir svajingą itališkąją Veneciją). Rusnė. 

Vienadienę kelionę į šį pasakojimais ir legendomis apipintą Vakarų Lietuvos miestelį - salą planavome jau seniai, beveik tris metus, maždaug tiek, kiek šiemet sukako mūsų pagrandukei Rusnei. Kaip neaplankyti, nepamatyti, nesužinoti, kokios vietovės, upės garbei pavadinta mūsų mažoji. Tai va. Rusnei Rusnėje nelabai patiko, buvo šilta, saulėta, bet labai vėjuota, maudynėms nelabai tinkanti diena, todėl mūsų merginos šios išvykos neužskaitė (keliaujantiems čia su vaikais labai rekomenduočiau pasirūpinti visais maudynių reikmenimis, ir taikyti atvažiuoti maudynėms tinkamą dieną, kitaip palei vandenį ramiai nepraeisit), nepaisant gražių, išpuoselėtų, pasivaikšiojimui tinkamų pakrančių, akis ir sielas atpalaiduojančio kraštovaizdžio su langu į grėsmingai nusiteikusią, tačiau taip visai neatrodančią kaimynę Rusiją. Sotūs pietūs upės pakrantėje įsikūrusiame restoranėlyje "Prie Peterso tilto" (išgirta, tačiau neypatinga vieta, kurios tikriausiai nerekomenduočiau, nes ne tik su maistu, bet ir su aptarnavimu tąkart jiems nelabai sekėsi) situacijos irgi neišgelbėjo, tad ilgai neužtrukę, pasisveikinę ir kaip mat atsisveikinę su  Mahatmai Gandhi ir Hermannu Kallenbachu patraukėme Ventės link.   

Ventėje paukščiai, kaip kad būtume norėję, mūsų nepasitiko, kas yra nieko keisto čia vykstant vidurvasarį, kada smagu taip tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti, kriauklyčių pasirinkti, paukščių ekspoziciją aplankyti. Mano akimis, čia viena tų vietų, kurias privalu pamatyti edukaciniais tikslais. Nors žmonės, mačiau, vestuvių proga fotografuotis atvažiuoja, na, bet... kūrybingi jaunieji būna šiais laikais 😊 Tikrųjų paukščių čia siūlyčiau ieškoti pavasarį, rudenį, jiems migruojant. Dėl jų ir dėl vaikų, kuriems ši vieta patiko, ketinam dar grįžti po to kai Žuvinte apsilankysim. 

Grįždami sustojome Kintuose. Sako, ten geriausia, šviežiausia rūkyta žuvis. Aš, tiesa, nežinau, kas yra geriausia, šviežiausia rūkyta žuvis, todėl nuo savęs nieko negaliu rekomenduoti. Žuvis man yra valgoma arba ne, tai ši buvo valgoma. Sako, ten yra daugiau ką pamatyti, bet mes sugrįšime (arba ne) kitą sykį. Laiko ir jėgų nebeužteko ne tik Kintams, bet ir Mingei, kurią taip pat yra rekomenduojama įtraukti į aplankytinų vietų sąrašą, bet tikriausiai ne tada, kai vyksti vienai dienai ir su mažais aktyviais vaikais. Vykstant į šį dar gerai nepažintą Lietuvos kraštą iš toliau, tikrai rekomenduočiau pasiplanuoti praleisti čia bent kelias dienas, kurios, manau, neprailgtų net ir nieko neveikiant... Tokia ramybė, grynas oras, atsipalaidavimas... 🙏