Keliaujame po Lietuvą. Aukštadvaris

Džiaugiuosi galėdama grįžti prie rašymo apie mūsų komandos vienadienes savaitgalio kelionytes po nematytus, neatrastus (mums) Lietuvos kampelius, kurie kartais atrodo jau niekuo mūsų ekipažo nebenustebins. Nustebina.

Aukštadvaris. Horizontus, atsivėrusius kelionės iš Vilniaus į šį Dievo neužmirštą Lietuvos kampelį metu, drąsiai galėčiau palyginti su šiaurės Italijos keleliukais. Ir nors tarpeklių čia nėr, ta žaluma, beveik kaip iš dokumentinio filmo apie Afrikos džiungles, kvapą užtraukia. Vietomis jaučiaus kaip Šveicarijoj (tik be kalnų). Arba Dzūkijoj, prie Avirio ežero. 

Važiavome turėdami iš anksto sustyguotą kelionės maršrutą, kuriuo nesidalinsiu. Tiesiog. Ne mano pačios sudėliotas. Tačiau jokios paslapties nėra rekomenduoti vietas, kurias tikrai verta Aukštadvaryje arba aplink jį aplankyti. Tokių vietų buvo lygiai VIENA - Velnio duobė.

Tai - giliausia įduba Lietuvoje, siekianti 40 metrų gylį. Viršuje ji taisyklingai apskrita, skersmuo 200 metrų. Atrodo, kas čia tokio? Nuvažiuokit ir pamatykit. Tai įspūdingiausias gamtos reliktas, kurį lig šiol esu mačiusi Lietuvoje ir vien dėl kurio verta čia atvažiuoti.

O jeigu jau atvažiuosite, būtinai užsukite atsigaivinti prie Verknės senvagės šaltinio, kurio vanduo, sakoma, gydantis. Išgydantis net akis. Išdrįsau paraugauti, leidau vaikams pabandyti. Ir ką? Ogi nieko. Regėjimas nepasitaisė. Dizinterijos nepasigavom. Užskaitėm.

Po to, jeigu vasara, o jeigu ir ne, nuvažiuokit prie visai čia pat tyvuliuojančio Aukštadvario tvenkinio, į Aukštadvario pliažą prie Aukštadvario piliakalnio. Aukštadvariškiai su pavadinimais labai "kūrybingi". Fokusas - pliažas. Pamatysite, kaip pavyzdiniai šios vietos turėtų atrodyti visoje Lietuvoje. 

Atskira tema - piliakalniai (Mošos, Aukštadvario, Napoleono kepurės), su kuriais reikėtų labai pasitempti. Kartuvių kalnas irgi prie to pačio. Mums, išlepintiems "iščiustytų" / "čiustomų" Dzūkijos piliakalnių, įspūdį paliko nebent erkių knibždantys, dilgėlėm apaugę keliukai į, aplink juos ir juose. Kartuvių kalno laiptai smagūs, nuo Napleono kepurės piliakalnio (labiausiai užmiršto) atsiveriantis vaizdas irgi visai nieko. Visa kita... tiek to, ne kritikuoti susirinkom.

Aktyviesiems, tai čia be vaikų, nebent jie didesni, nes su mažiukais ir pirmosios dalies per akis, net du pažintiniai takai - Skrebio miško ir Sienakalnio. Neišbandėm. Keliaudami su vaikais renkamės arba tik pažintinį taką arba tik ekskursiją po lankytinas vietas. 

Kas dar? Taip, maistas. Važiuojant pagrindinė gatve, jeigu nuo Vilniaus, dešinėje kelio pusėje yra Kibininė, nepastebėti neįmanoma. Galbūt yra ir geresnių vietų pietums, mes rinkomės šią. Maistas išsinešimui. Pliaže, maloniai kaitinant saulužei 👍

Šiaip jau, jeigu važiuočiau darbo dieną, vietoj piliakalnių rinkčiausi Trakų rajono Aukštadvario gimnazijos kraštotyros - buities muziejų. Ar rekomenduočiau į jį užsukti kitiems? Nežinau. Nebuvau.

Dar viena viliojanti vieta, kurią norėjome pamėginti - Aukštadvario bažnyčia ir vienuolynas. Deja, dėl covid-19 ribojimų negalima pasivaikščioti net teritorijoje, esančioje lauke. Nesuprantama. Gaila. Prieigose darželiai, gėlyneliai, krūmeliai ir užrakinti varteliai, kuriuos tikimės atversim kada kitą kartą.

Kaip visada, svarbiausi dalykai, keliaujant su vaikais:

1. Nusiteikimas.

2. NUSITEIKIMAS.

3. Kantrybė.

4. Užkandžiai.

5. Vanduo.