Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Marcel Proust atradau kažkur netyčiom nugirdusi, kad, cituoju: "Prustas tik išprususiems". Kaip tik man, pagalvoju, griebusi žinomiausio jo romano pirmąją knygą "Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje". 

Apie knygas išankstinių nuomonių stengiuosi neklausyti, neskaityti. Vien tam, kad maniškė būtų kuo autentiškesnė. Todėl ko laukti, pradėjus skaityti šią knygą, visiškai nežinojau. Galėjau tik numanyti, kad tai bus kažkas intelektualaus, su daug aprašymų, įdomia istorija. Pirmuosius du radau, paskutiniojo ne. Taip, rašymo stilius - unikalus, nesistebiu šį kūrinį visokių literatų nominuojant į šedevrus. Žodžių dermė, skambesys, palyginimų įvairovė, minčių gilumas - visa kas susiję su istorijos pateikimo forma - genialu, unikalu, geresnio žodžio nerandu. Bet istorija... kurią iš pradžių buvo sunku suprasti, antroje dalyje jau aiškiau, ir įdomiau, bet įdomiau tikriausiai tik dėl to, kad pirma dalis buvo visiškai nuobodi. Trečia dalis - tokia per vidurį. 

Pradėjau ją skaityti vasarą. Tuo metu kamavausi su netikėtai užklupusiais nerimo priepuoliais, lydimais ponios insomnios, tai ši knyga man padėdavo užsimigdyti. Aš rimtai - pakvėpuodavau, pamedituodavau ir pabaigai pasiimdavau šią knygą, nes žinojau, kad tikrai apims miegas. Ir jis apimdavo. Praktiškai kaipmat. Ir jokio skirtumo, kur tuo metu pabaigdavau, ir kur kitą dieną pradėdavau, nes istorija... apie nieką? Apie viską? Taip man rodės iš pradžių, kol pabaigoje komentaras apie autoriaus kūrybą nesudėliojo visų taškų. Čia mano mintys, kurios mano kilo, pasižymėjau jas, skaitymo metu:

"Skaitau, nesuprantu, kas apie ką."

"Koks skirtumas, kurioje vietoje sustosi / pradėsi skaityti. Viskas apie tą patį. Viskas apie nieką."

"Viena tų paslaptingų, giliamintiškų knygų, reikalaujančių lėto skaitymo, atidos, dėmesingumo - įgūdžių, kuriuos taip sudėtinga kartais įjungti, pripratus prie greito vartojimo kūrybinių produktų."

"Aprašydamas iš pažiūros visiškai paprastus dalykus, pvz., bažnyčios varpinę, autorius nupasakoja ištisus gyvenimus, jų vingius, santykius, jų peripetijas, aptaria įvairius kitus folosofinius / pasaulietiškus / bendruomenės / tarpžmogiškuosius klausimus."

"Tikriausiai aš ne tokia išprusus, kaip maniau."

"Šią knygą skaityti, kaip seną ištęstą skandinavišką / france dokumentinį filmą žiūrėti."

"Gerai, kad sugalvojau užsirašyti. Tiek minčių kyla, kol baigsiu skaityti, visas jas pamiršiu."

"Norėčiau iš šio nuobodaus, nekabinančio spektaklio išeiti, bet nemandagu. Knyga prašyte prašosi mandagumo."

"Taip įsivaizduoju tarpusavyje besišnekučiuojančių intelektualių snobų būrelį, kurioje atsidūriau per klaidą. Baisu, kad diskutuojama tema nepaklaustų mano nuomonės."

"Ir vis tik... tie ilgi sakiniai, palyginimai... ypatingai kurių pradžios skaitydama pabaigą nepamirštu... saldu..."

"Gal bandyti skaityti dar kartą? Kaip man atrodytų skaitant antrąjį kartą?"

"Aprašymų knyga. Autorius - daiktų, reiškinių, šio ir idėjų pasaulio meistras. Skaitant jau nebesvarbu, ką aprašo, svarbu kaip. Tarsi aprašymo objektai tarpusavy nesusiję."

Vėliau mintys kartojosi, todėl jų nebesirašiau. Nuo antrojo skyriaus Svano meilė tiesiog pasroviui plaukiau. Pajėgdama net gi pasimėgauti tekstu. Ir išties, sudėtingiausias / nuobodžiausias man buvo pirmasis skyrius. Paskui net nežinau, ar aš įsivažiavau, ar knyga, bet skaityti darėsi lengviau, jau ir supratau, ką perskaičiau. O perskaičius, viskas pasidarė aišku, kaip dažnai būna su panašiomis knygomis. To aiškumo dar labiau įnešė pabaigoje pateiktas komentaras apie autoriaus kūrybą, kurį perskaičius, net ir papildomos informacijos nebereikėjo ieškoti, ką dažnai darau, jeigu knygos iki galo nesuprantu, bet nenoriu gaišti laiko, skaitydama ją antrąjį kartą. Ir tikrai - gal čia prasilenkia su išprusimu, bet šios knygos skaitymas antrąjį kartą man būtų laiko gaišimas, kai yra daug kitų puikių, kad ir to paties Proust knygų.