Spintos atgimimas
Turėjome labai rimtą vertybinį pokalbį su vyru apie gyvenimo esmę ir prasmę, kai į namus parsitįsiau šią išklerusią šilto ir šalto gyvenime mačiusią tarybinę spintą, kurią mano tetulytė jau ruošėsi išsiųsti į anapusinį pasaulį. Į tą paslaptingą nežinios ir / ar nebūties vietą anksčiau ar vėliau suspėsim visi, pagalvojau, kaip mums, taip ir šiai spintai dar verta šiek tiek čia pabūti, savo buvimu mums dienas praskaidrinti, sugalvojau. Tokia, kokia atvykus, ji, žinoma, negalėjo pas mus pasilikti, tad teko ją prausti, maudyti, perrengti, rezultatas labiau negu puikus.
Technikų gausos ir sudėtingumo prasme tai pats stipriausias mano darbelis (po jos eina veidrodis, tada pietų stalas).
Dažyta Annie Sloan dažais, jų Old White spalva, sendinta balto ir juodo vaško mišiniu, tamsų atspalvį "gesinant" skiestų baltų dažų sluoksniu, kurį nuvalome dar neišdžiuvusį, ir švelniu švitrinamuoju popieriumi.
Vienintelis pirktas (už nebrangiai) daiktas šioje foto yra foteliukas (ir robotas Anturis, bet jis pilnavertis šeimos narys, tai nesiskato), visa kita dovantota, rasta, atiduota. Spinta jau iki apačios pripildyta knygų, kitų gėrybių, kurios kasdien, padedamos mūsų dviejų aktyvių ir kūrybingų merginų, atranda ir praranda čia savo vietą.
Kiekvieną dieną šią spintą liečiu, uodžiu, asmenišką santykį su ja kuriu, taip natūraliai grožiuosi, žaviuosi, tikriausiai šis santykis yra atsakymas į pasvarstymus, kodėl aš čia taip ilgai su tais baldais "terliojuosi". Džiaugiuosi jau artimiausiu metu galėsianti pasidalinti su jumis savo naujausiais darbeliais.
Komentarai
Rašyti komentarą