Durų tapsmas durimis

Norėčiau rašyti kasdien išvien. Suvokus, kad prie dabartinių aplinkybių (intensyvus darbas, dar labiau intensyvensi namai) sakiniai dažnai pasibaigia jiems vos įpusėjus (dažniausiai nė neprasidėjus), šį pomėgį turiu atidėti. Kol prisikaupia. Pirmiausia ankstesniuose įrašuose žadėtųjų "artimiausiu metu apie tai parašysiu", tad nuo jų ir pradėsiu. Jau pirmuosius kartus, rašydama apie savo reinkarnuotus baldus, sienų kampus, minėjau paslaptingąsias duris, kurioms gimti užtruko... kelerius metus. Nužiūrėtos jos buvo iškart persikrausčius į mūsų naujuosius senus namus (apie tai rašiau štai čia), kuriuose artimiausiu metu nusprendėme nieko nekeisti, bet taip magėjo bent tas duris kažkaip į duris atversti. 

Viskas prasidėjo nuo to, kad man nepatiko jų forma, spalva, na, ta tokia arti "trydos", kuri paisbaigus sovietmečiui, buvo labai madinga. Štai tokia:

Tada kažkur pamačiau senas duris, nudažytas baltai, šiek tiek nelygiai, kreidiniais dažais, labai patiko, aš irgi užsimaniau panašiai, tiek aš su jom suvargau, gavosi nelabai...

Padėtį taisyti bandžiau šiek tiek pašlifuodama:

...

Juokas ima, prisiminus, kokia tuo metu buvau savimi nusivylusi, galvojau nieko nesugebu, bet viso labo - el klasico - lūkesčiai vs. realybė - mano silpnybė. Tuos savo lūkesčius sumažinusi, po beveik metų pabandžiau dar kartą - Annie Sloan dažais Scandinavian Pink suteikiau sau (ir durims) antrą šansą:

Tas šansas, papildytas baltu vašku ir popieriumi švitriniu, leido joms dar šiek tiek pas mums pasilikti, įsilieti į bendrą foną, nuotaiką skaidrinti ir labai mums patikti. 

Prisimenu, tėtis pamatęs galvojo, kad naujas duris įsigijom, šiaip jau dalykų jis nepastebi, bet už šį "pirkinį" labai gyrė 😄