Durys

Labas, aš esu durys. Matote, kokios spalvingos, žaismingos, naujos šeimininkės rankų išpuoselėtos. Tokios buvau ne visada. Gyvenau sau ramiai amžių amželius, niekam nekliudamos, nepastebimos, galbūt dėl spalvos, nežinau, veik nenaudojamos. Nužiūrėjo mane nauja šeimininkė kartą, tada kitą, įsižiūrėjo atidžiau, ir... viskas. Galvojau, pamiršo. Ne. Ilgai ieškojusi idėjos, kaip reanimuoti mane naujam gyvenimui, rado sprendimą, netikėtą ir jai pačiai. Kaip Jums jis? Man, žinokit, labai patinka. Skonio reikalas, žinoma, bet jaučiuosi dabar tokia ryški, pastebėta, ištaiginga 💙💚💛💜


Jeigu norite, kad Jūsų durys jaustųsi taip pat, štai receptas:


1. Paruošiam paviršių - nuplaunam, pašiaušiam.


2. Gruntas. Kadangi darbas eksperimentinis, jo nenaudojau. Dažų sukibimas pasimatys po ilgesnio laiko. Kas planuojate ilgalaikius projektus, siūlyčiau pirmiausia paviršių vis tik padengti gruntu (skaidriu).


3. Dažom - čia jau kaip fantazija išneša. Šiuo atveju mano fantazija nešė toli. O visa esmė tame, kad, pastebėjusi savo beveik išdžiūvusius akrilinių dažų buteliukus, nusprendžiau trūks plyš juos kažkokiu racionaliausiu būdu išnaudoti. Tai čia racionaliausia, ką išmislyjau. Dažai - akriliniai. Nes likučiai. Rinkčiausi kreidinius. Nes patinka.


4. Lakuojam. Šiame etape mane dažniausiai ištinka kūrybinė krizė. Aš jas tikrai, tikrai nulakuosiu.


Virsmas:




Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Karas ir taika

Vaizdas
Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu. Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų.  Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo man...
Skaityti daugiau

Sienų dažymas

Vaizdas
Apie grūdėtus sienų dažus sužinojau užsukusi į svečius pas seniai matytą draugę, kuri mielai papasakojo kuo nudažė - pati, su penkiamete dukra - įspūdingai atrodančias kambarių sienas, ne visas, nes dažas, labai mandras, todėl vienoje patalpoje per akis bus vienos ar dviejų tokių sienų.  Kadangi mano mama senokai skundėsi savo nusidėvėjusiu koridoriumi, kuris prašyte prašėsi kažką su juo daryti, nusprendusi, kad blogiau jam niekas tikrai nebus, nusprendžiau paeksperimentuoti su juo, padengdama sienas šiais grūdėtais dažais. Nuotraukos prieš ir po: Kadangi siena, priklausomai nuo apšvietimo, žiūrėjimo kampo, rodosi vis kitaip, raštą nufotkinau iš arti. Kaip minėjau ir nuotraukoje matyti, dažai grūdėti. Tepant juos pasirinkta kryptimi, būtinai ta pačia - ši siena tepta brūkšniuojant dažus įstrižai - gaunasi toks lygus, išbaigtas sienos netolygumas, švelnus šiurkštumas, kuriam elegancijos ir ištaigingumo suteikia blizgesys. Jeigu šie dažai būtų matiniai, manau, taip gerai nesižiūrėtų....
Skaityti daugiau

Kavaliauskaitės Kūnai

Vaizdas
  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...
Skaityti daugiau