Atradimai Įkvėpimai

Ką ten tas lenkynas - pasakytų daugelis, nebuvęs nuvykęs toliau Suvalkų. Reikia greičiau prašokti - galvoja dažnas, keliaujantis per Lenkiją toliau į Europą. Gražūs dalykai ėmęsi vykti suvokus, kad tai didelė mūsų pašonėje plytinti šalis, kuri galbūt irgi gali ką nors įdomaus pasiūlyti. Įsitikinome - tikrai gali.   Pagrindinė vieta, į kurią sugrįžtame kasmet jau keturis metus iš eilės - Energylandia - vienas didžiausių atrakcionų parkų Europoje, kasmet pasiūlantis vis naujesnių pramogų. Nespėji vienų apeiti, kitais metais jau naujų atidaryta, taip per 4 metus nesame viso parko apėję. Aišku, mes su vaikais, tai mūsų ir tempai lėtesni, bet nesiskundžiam, džiaugiamės atrasdami naujas, iš naujo senas vietas.  Kainos - googlinkit, apie trisdešimt eurų vienam asmeniui visai dienai. In general , kainos tikrai niekur nesikandžioja, ypatingai Lenkijoj. Atsimenu savo pirmąją kelionę mašiniuku į Portugaliją - 2006 m. - turėjom pasiėmę nešiojamą mini viryklę, ant kurios pakelėse virdavom ...

Kadangi pažadėjau pasidalinti antrąja savo kelionės dviračiu įspūdžių dalimi, nesusijusia su dviračių takais, skubu tai padaryti kuo greičiau, idant mano pažadas nenuplauktų užmarštin kartu su kitu mano išvien generuojamų idėjų turiniu. 1 dalis štai čia . Kaip minėjau joje, mūsų kelionė dviračiais Vilnius - Klaipėda truko beveik 4 paras vietoj planuotų 5. Keliai buvo prastesni nei tikėjomės, mynėm greičiau nei planavome, grįžę gyvi ir sveiki, džiaugėmės labiau nei galėjome įsivaizduoti.  Pasiruošimas. Už kompanionus atsakyti negaliu, aš pati tam laiko turėjau apie mėnesį, per kurį atskirais kartais viso sukoriau apie 250 km. Įvertinusi tai, kad sėdimoji po šių km jautėsi lygiai taip kaip ir po 25 km, abejojau, ar to pakaks. Pakako. Jeigu kalbėtume tik apie fizinį stovį, šį maršrutą, manau, galėtų įveikti bet kas. Klausimas per kiek laiko. Nes, pvz., net nuvažiuodamas per dieną po 1 km, po metų jau galėtum džiaugtis pajūrio saule 😀 o jeigu rimtai, diskusijų šiuo klausimu kelionės m...

Mano delno nervas, užspaustas važiuojant dviračiu, dėl ko pradžioje sunkiai judinau kelis savo plaštakos pirštus, dar neatsistatė, tačiau pagaliau jaučiuosi pakankamai komfortiškai, kad galėčiau rašyti, todėl skubu pasidalinti savo įspūdžiais, patirtais kelionės dviračiu Vilnius - Klaipėda metu (teisingumo dėlei turėčiau patikslinti, kad galutinis taškas buvo ne Klaipėda, o kaimas, kuriame gyvena mano tėvai, tačiau tą kaimą žinotų vos keli žmonės, jeigu ir pasakyčiau, o atstumas gavosi dar ilgesnis nei iki Klaipėdos, tad, kad visiems būtų aišku "Vilnius - Klaipėda").  Prieš, per ir po kelionės bandžiau atsakyti sau į klausimą, kodėl tai darau. Prisipažinsiu - šimtaprocentinio atsakymo taip ir neradau. Iššūkis, savęs išbandymas, ištvermės ir valios ugdymas, įrodymas sau, kad "aš galiu" ir panašiai pateisina, bet neįtikina. Didelė dviračių entuziastė nesu, todėl ši jau senokai kirbėjusi idėja, kuriai šiemet teko galimynė tapti kūnu, nustebino ir mane pačią. Ne tik nus...

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai. Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai.  Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mok...

"Sportuoti savo malonumui" dar visai neseniai man buvo tokia nesuprantama materija, kurią ilgą laiką bandžiau išpildyti, atlikdama keistus meditatyvius judesius erdvėje - jokiu būdu nealinančius, būtinai dėl sveikatinimo, o ne konkretaus rezultato, ypatingai lieknėjimo, nes čia labai primityvu.  Kaip gyvenime ilgą laiką bandžiau įsisprausti į savo pačios susikurtus kaži kokios teisingos ir visuotinai priimtinos žmogystos egzistencijos rėmus, taip ir fizinėje veikloje - jei ko imdavaus, tai būtinai tik tai tokiu dažniu, tempu ir amplitudėmis, kurias rekomenduoja įvairių sričių treneriai, koučeriai ir kitokio plauko ekspertai ir specialistai. Šiukštu ne tai, ko ir kaip nori mano smegenys ir reikalauja kūnas. O šie du pastaruoju metu reikalauja maksimumo! Varyti ne pagal galimybes, išvesti savo kūną iš komforto zonos, užsibrėžti tikslus, kurie nėra lengvai pasiekiami net ir reguliariai sportuojantiems pavyzdiniams atletams, žinoti, kad šiuos tikslus pasieksi bet kokia kaina ir.....

Apie tai, kaip ruoštis 50 ir daugiau km žygiui jau rašiau -  štai čia . Viena yra pasiruošti fiziškai - išsirinkti tinkamą inventorių, pavaikščioti ilgesnius atstumus ir pan. Kita - psichologinis pasiruošimas, kuris, mano nuomone, yra net gi svarbesnis nei gerai išmankštinti raumenys ar specialūs batai. Eidama savo pergalingą (nes jis toks buvo man) 100 km žygį pajūriu, mačiau, kaip palūžta net ir fiziškai gerai pasiruošę, tačiau nelabai tinkamai nusiteikę atletai, galvojantys, kad kaip treniruoklių salėje, taip ir čia, viskas kažkaip labai paprasta. Fizinis pasirengimas svarbus, tačiau psichologinio pasirengimo ir tinkamo nusiteikimo faktorius, mano nuomone, yra lemiantis. Nesvarbu kiek km prieš tai nueisi, nubėgsi ar dviračiu nuvažiuosi, kiek hantelių sporto salėj prieš tai pakelsi - Skaudės. Viską. Nekalbu apie visokius profesionalius ėjikus, bėgikus, triatlonininkus ir visokius kitokius maratonininkus, nežinau, kaip su jais - šis įrašas mirtingiesiems, kaip aš, adreliną mė...

Į Biržus keliaujame keliskart per metus. Dažniausiai vienai dienai, aplankyti šalimais gyvenančią draugę, su kuria ir kavutės atsigerti, ir pakalbėti reikia, tai laiko lankytinoms vietoms daug nebelieka, na, bet per kelis kartus spėjo susidėti kraitelis, kuriuo galėčiau pasidalinti.  Kirkilų apžvalgos bokštas - vienas gražiausių ir žymiausių Lietuvoje, netradicinės C formos  apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria vaizdas į Kirkilų karstinius ežerėlius . Vaizdas kaip vaizdas (į ežerėlius man labiau patinka žiūrėti iš apačios), bet pats lipimas šiuo bokštu... abejingų, manau, nepalieka. Ežerėlius, čia pat nusipirkus, kavos, ledų, užkandžių arba tuščiom, galima neskubant apeiti mediniais keliukais, tiltukais, labai smagu su vaikais. Kirkilų pramogų parkas.  Kaip suprantu, šis parkas naujas. Aplankyti jo nesuspėjome, būtinai padarysime tai kitą ar dar kitą kartą. Pagooglinę tikrai rasite jų siūlomas paslaugas, kurios praktiškai kaip visur, bet kitaip. Kaip visur. Kaip bebūtų...