Keliaujame po Lietuvą. Biržai

Į Biržus keliaujame keliskart per metus. Dažniausiai vienai dienai, aplankyti šalimais gyvenančią draugę, su kuria ir kavutės atsigerti, ir pakalbėti reikia, tai laiko lankytinoms vietoms daug nebelieka, na, bet per kelis kartus spėjo susidėti kraitelis, kuriuo galėčiau pasidalinti. 

Kirkilų apžvalgos bokštas - vienas gražiausių ir žymiausių Lietuvoje, netradicinės C formos  apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria vaizdas į Kirkilų karstinius ežerėlius. Vaizdas kaip vaizdas (į ežerėlius man labiau patinka žiūrėti iš apačios), bet pats lipimas šiuo bokštu... abejingų, manau, nepalieka. Ežerėlius, čia pat nusipirkus, kavos, ledų, užkandžių arba tuščiom, galima neskubant apeiti mediniais keliukais, tiltukais, labai smagu su vaikais.

Kirkilų pramogų parkas. Kaip suprantu, šis parkas naujas. Aplankyti jo nesuspėjome, būtinai padarysime tai kitą ar dar kitą kartą. Pagooglinę tikrai rasite jų siūlomas paslaugas, kurios praktiškai kaip visur, bet kitaip. Kaip visur. Kaip bebūtų, tokie parkai tinkamai susiplanavus laiką yra puiki paskata mažesniems vaikams nezurzenti, lipant į visokius bokštus, piliakalnius, einant pažintinius takus. 

Karvės ola - manoma, prieš 200 metų atsivėrusi smegduobė, siekianti 12,6  m. gylį. Smegduobių šiose apylinkėse yra ir daugiau, tačiau ši, kaip rašoma, didžiausia ir žymiausia Lietuvoje. Kalbama, kad kažkada čia prasmegusi karvė, dėl to ir pavadinimas - Karvės ola, kad būtų įtikinamiau dar ir karvė šalia, aišku, netikra. Bet vaikus ne mažiau traukianti, viliojanti užlipti, nusifotkinti. 

Biržų pilis. Geriausiai rytų Europoje išsilaikiusi ir vienintelė bastioninio tipo tvirtovė Lietuvoje. Įdomu pamatyti, gražu pažiūrėti, smagu pasivaikšioti, tobula būtų ir jame įsikūrusį Biržų krašto muziejų aplankyti. Kas dėl muziejų, tai aš galvoju, kad jų nuvertinimas ir kartais nenoras pažinti (tai tinka ir klasikinei lietuvių literatūrai, teatrui) yra vaikystės trauma, kurią mes patiriame pradinėse klasėse, pastiprinam vyresnėse ir išsinešam pabaigę mokyklas, prisiekdami niekada neskaityti lietuvių autorių kūrybos, neiti į muziejus, na, ir teatrus, ypatingai operos ir baleto, iš toli aplenkti. Džiaugiuosi pamažėle prisijaukinusi beveik juos visus, bet kiek žmonių praranda patyrimo ir pažinimo džiaugsmą ir malonumą aplenkdami šias vietas.  

Maistas. Norintiems bent šiek tiek pasijusti čia kadaise gyvenusiais ir valdžiusiais ponuliais, rekomenduočiau užsukti papietauti Biržų pilies apačioje įsikūrusiame restorane, kur ir aplinka, ir maistas, viskas pagal anų laikų aktualijas, na, tik žaidimų kampelis mažiesiems, ne pagal tradicijas, bet labai aktuali ir naudinga vieta keliaujantiems su vaikais. Beje, jeigu važiuosite dabar, išeisite nieko nepešę, nes, na, karantinas visa kita, atsidaryti nespėjo, būna, pas mus visko būna, bet iki liepos mėn. besilankysiantiems yra kita vieta - Alaus kelias. Šiaip jau šios vietos įprastai nerekomenduočiau, bet tai, kaip supratau, po karantino suvaržymų atlaisvinimo vienintelė apylinkėse normaliai dirbanti vieta, todėl visi plūsta čia. Nepersirgusiems, nepasiskiepijusiems ir neišsityrusiems draugo kovido, visada prašom - begalinės eilės lauke, turintys adekvatumo ir galimybių pasus - vietos viduj per akis. Maisto laukti ilgai, kainos didelės, patiekalai šiaip sau.

Kol kas tiek, bet tikrai dar ne viskas. Pasirodo, ko anksčiau nežinojau, kažkur šalia Biržų yra įsikūręs rudenį savo vaizdais ir ypatingai kvapais viliojantis Levandų ūkis. O per Biržuose tyvuliuojantį Širvėnos ežerą yra nutiestas ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas. Šias vietas aplankysime kitą kart.