Televizijos bokštas



Paklauskite klaipėdiečio, kada jis paskutinį kartą buvo prie jūros, tikriausiai neatsimins. Kaip manote, ar dauguma vilniečių yra apsilankę Televizijos bokšte? Turiu įtarimą, kad kaip klaipėdiečiams didelių emocijų nekelia Baltijos jūra, taip vilniečiams savaime suprantamas bokštas. Kol stovi, tol gerai. Gal ir gerai, didelių eilių apsilankyti nėra, staliuko vakarienei palaukti vos 24 val. Taip, jeigu norėsite čia išgerti kavos ar pavakarieniauti ir iš anksto nerezervuosite, teks kaip mums sugrįžti kitą dieną. 
Lankomės čia periodiškai. Pramoga ne pigi - šiuo metu 8 Eur 1 suaugusiajam paprastą dieną vien už pakilimą, plius papildomos išlaidos viduje pagal poreikį ir galimybes. Jausmas, praleidus čia valandą ar kelias, gurkšnojant kavą ar vyną, ragaujant užkandžius, kitus pateikalus, mėgaujantis desertais, kompensuoja. 
Paskutinį sykį bokšte lankėmės liepos viduryje (praeitą savaitę). Tuo metu buvome tik ką grįžę iš mūsų savaitgalio kelionės po Lenkiją, kurios metu lankėmės keliuose miestuose, vietose, išbandėme įvairias pramogas, ragavome skirtingus patiekalus, kuriais beveik visais buvome nusivylę. Neskanu, prėska, neverta kainos, neintriguoja, vis ne negerai. Toks pat jausmas aplankė grįžus čia, Lietuvoje, išbandžius kelias vietas Vilniaus miesto centre. Nesuprantu, sakau savo vyrui, kas daros, čia mes kažkokie išlepinti, skonio nebesuprantam, geriau jau namuose kiaušinis keptas.
Apsilankiusi bokšte, jo kavinėje supratau, kad su mumis viskas gerai. Turime dar kuo džiaugtis, stebėtis, nesame visiškai išpaikinti, maistas, vaizdas - viskuo likome sužavėti. Tiesa, nežinau, ar maistas būtų toks geras be pagrindinių jo ingredientų - geros kompanijos, vaizdo už lango ir geležinkelio peroną primenančios atmosferos, kuri, beje, gali ir nepatikti, ypač nemėgstantiems vaikų. Kadangi mes visur su savo aktyviais ir triukšmingais pabiručiais, mums labai tiko, patiko, aplinka ypatinga, bet neįpareigojanti, kas būtų nepatogu su vaikais, todėl čia galima drąsiai su jais. Žiūrim mes iš aukštai į taip mylimą savo Vilniaus miestą, šiek tiek nuščiūvam, pritylam, taip gera, kad čia gyvenam 💗 
       






















Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Karas ir taika

Vaizdas
Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu. Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų.  Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo man...
Skaityti daugiau

Sienų dažymas

Vaizdas
Apie grūdėtus sienų dažus sužinojau užsukusi į svečius pas seniai matytą draugę, kuri mielai papasakojo kuo nudažė - pati, su penkiamete dukra - įspūdingai atrodančias kambarių sienas, ne visas, nes dažas, labai mandras, todėl vienoje patalpoje per akis bus vienos ar dviejų tokių sienų.  Kadangi mano mama senokai skundėsi savo nusidėvėjusiu koridoriumi, kuris prašyte prašėsi kažką su juo daryti, nusprendusi, kad blogiau jam niekas tikrai nebus, nusprendžiau paeksperimentuoti su juo, padengdama sienas šiais grūdėtais dažais. Nuotraukos prieš ir po: Kadangi siena, priklausomai nuo apšvietimo, žiūrėjimo kampo, rodosi vis kitaip, raštą nufotkinau iš arti. Kaip minėjau ir nuotraukoje matyti, dažai grūdėti. Tepant juos pasirinkta kryptimi, būtinai ta pačia - ši siena tepta brūkšniuojant dažus įstrižai - gaunasi toks lygus, išbaigtas sienos netolygumas, švelnus šiurkštumas, kuriam elegancijos ir ištaigingumo suteikia blizgesys. Jeigu šie dažai būtų matiniai, manau, taip gerai nesižiūrėtų....
Skaityti daugiau

Kavaliauskaitės Kūnai

Vaizdas
  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...
Skaityti daugiau