Atradimai Įkvėpimai

Dabar, kai jau pati esu mama ir nereikia bijoti namų arešto, galiu prisipažinti, kad tuo metu, kai didžiuma klasiokų skaitė ir analizavo Antano Škėmos "Baltą drobulę", aš tuo metu, už šalia mokyklos stovinčios "boilerinės" traukdama cigariuką, skaičiau ir analizavau ant cigarečių pakelio naujai atsiradusius užrašus, bauginančius rūkymo sukeliamomis pasekmėmis. Užrašai nepadėjo. Bet ne apie tai. Knygas mylėjau nuo mažumės, tačiau turėjau keistą įprotį negrąžinti jų į biblioteką. Savaitė, kita, prikapsėdavo koks litukas su virš delspinigių, o čia jau pusė pakelio cigarečių tais laikais, taip ir atguldavo tos knygutės į mano lentynas, užkirsdamos kelią gerai ir įvairiai literatūrai patekti į mano rankas. O ir skaitymas pats savaime anuomet nebuvo kažkaip išskirtinai vertinamas ir skatinamas, todėl skaitydavau pati sau, tai, ką rasdavau tetų ir dėdžių namuose. Rasdavau ne kažką, geriau negu nieką, bet irgi ne apie tai.  Literatūros klasika. Lietuvių. Tekstų analizes mok...

"Sportuoti savo malonumui" dar visai neseniai man buvo tokia nesuprantama materija, kurią ilgą laiką bandžiau išpildyti, atlikdama keistus meditatyvius judesius erdvėje - jokiu būdu nealinančius, būtinai dėl sveikatinimo, o ne konkretaus rezultato, ypatingai lieknėjimo, nes čia labai primityvu.  Kaip gyvenime ilgą laiką bandžiau įsisprausti į savo pačios susikurtus kaži kokios teisingos ir visuotinai priimtinos žmogystos egzistencijos rėmus, taip ir fizinėje veikloje - jei ko imdavaus, tai būtinai tik tai tokiu dažniu, tempu ir amplitudėmis, kurias rekomenduoja įvairių sričių treneriai, koučeriai ir kitokio plauko ekspertai ir specialistai. Šiukštu ne tai, ko ir kaip nori mano smegenys ir reikalauja kūnas. O šie du pastaruoju metu reikalauja maksimumo! Varyti ne pagal galimybes, išvesti savo kūną iš komforto zonos, užsibrėžti tikslus, kurie nėra lengvai pasiekiami net ir reguliariai sportuojantiems pavyzdiniams atletams, žinoti, kad šiuos tikslus pasieksi bet kokia kaina ir.....

Apie tai, kaip ruoštis 50 ir daugiau km žygiui jau rašiau -  štai čia . Viena yra pasiruošti fiziškai - išsirinkti tinkamą inventorių, pavaikščioti ilgesnius atstumus ir pan. Kita - psichologinis pasiruošimas, kuris, mano nuomone, yra net gi svarbesnis nei gerai išmankštinti raumenys ar specialūs batai. Eidama savo pergalingą (nes jis toks buvo man) 100 km žygį pajūriu, mačiau, kaip palūžta net ir fiziškai gerai pasiruošę, tačiau nelabai tinkamai nusiteikę atletai, galvojantys, kad kaip treniruoklių salėje, taip ir čia, viskas kažkaip labai paprasta. Fizinis pasirengimas svarbus, tačiau psichologinio pasirengimo ir tinkamo nusiteikimo faktorius, mano nuomone, yra lemiantis. Nesvarbu kiek km prieš tai nueisi, nubėgsi ar dviračiu nuvažiuosi, kiek hantelių sporto salėj prieš tai pakelsi - Skaudės. Viską. Nekalbu apie visokius profesionalius ėjikus, bėgikus, triatlonininkus ir visokius kitokius maratonininkus, nežinau, kaip su jais - šis įrašas mirtingiesiems, kaip aš, adreliną mė...

Į Biržus keliaujame keliskart per metus. Dažniausiai vienai dienai, aplankyti šalimais gyvenančią draugę, su kuria ir kavutės atsigerti, ir pakalbėti reikia, tai laiko lankytinoms vietoms daug nebelieka, na, bet per kelis kartus spėjo susidėti kraitelis, kuriuo galėčiau pasidalinti.  Kirkilų apžvalgos bokštas - vienas gražiausių ir žymiausių Lietuvoje, netradicinės C formos  apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria vaizdas į Kirkilų karstinius ežerėlius . Vaizdas kaip vaizdas (į ežerėlius man labiau patinka žiūrėti iš apačios), bet pats lipimas šiuo bokštu... abejingų, manau, nepalieka. Ežerėlius, čia pat nusipirkus, kavos, ledų, užkandžių arba tuščiom, galima neskubant apeiti mediniais keliukais, tiltukais, labai smagu su vaikais. Kirkilų pramogų parkas.  Kaip suprantu, šis parkas naujas. Aplankyti jo nesuspėjome, būtinai padarysime tai kitą ar dar kitą kartą. Pagooglinę tikrai rasite jų siūlomas paslaugas, kurios praktiškai kaip visur, bet kitaip. Kaip visur. Kaip bebūtų...

Labas, aš esu durys. Matote, kokios spalvingos, žaismingos, naujos šeimininkės rankų išpuoselėtos. Tokios buvau ne visada. Gyvenau sau ramiai amžių amželius, niekam nekliudamos, nepastebimos, galbūt dėl spalvos, nežinau, veik nenaudojamos. Nužiūrėjo mane nauja šeimininkė kartą, tada kitą, įsižiūrėjo atidžiau, ir... viskas. Galvojau, pamiršo. Ne. Ilgai ieškojusi idėjos, kaip reanimuoti mane naujam gyvenimui, rado sprendimą, netikėtą ir jai pačiai. Kaip Jums jis? Man, žinokit, labai patinka. Skonio reikalas, žinoma, bet jaučiuosi dabar tokia ryški, pastebėta, ištaiginga 💙💚💛💜 Jeigu norite, kad Jūsų durys jaustųsi taip pat, štai receptas: 1. Paruošiam paviršių - nuplaunam, pašiaušiam. 2. Gruntas. Kadangi darbas eksperimentinis, jo nenaudojau. Dažų sukibimas pasimatys po ilgesnio laiko. Kas planuojate ilgalaikius projektus, siūlyčiau pirmiausia paviršių vis tik padengti gruntu (skaidriu). 3. Dažom - čia jau kaip fantazija išneša. Šiuo atveju mano fantazija nešė toli. O visa esmė tame, k...

Džiaugiuosi galėdama grįžti prie rašymo apie mūsų komandos vienadienes savaitgalio kelionytes po nematytus, neatrastus (mums) Lietuvos kampelius, kurie kartais atrodo jau niekuo mūsų ekipažo nebenustebins. Nustebina. Aukštadvaris. Horizontus, atsivėrusius kelionės iš Vilniaus į šį Dievo neužmirštą Lietuvos kampelį metu, drąsiai galėčiau palyginti su šiaurės Italijos keleliukais. Ir nors tarpeklių čia nėr, ta žaluma, beveik kaip iš dokumentinio filmo apie Afrikos džiungles, kvapą užtraukia. Vietomis jaučiaus kaip Šveicarijoj (tik be kalnų). Arba Dzūkijoj, prie Avirio ežero.  Važiavome turėdami iš anksto sustyguotą kelionės maršrutą, kuriuo nesidalinsiu. Tiesiog. Ne mano pačios sudėliotas. Tačiau jokios paslapties nėra rekomenduoti vietas, kurias tikrai verta Aukštadvaryje arba aplink jį aplankyti. Tokių vietų buvo lygiai VIENA - Velnio duobė . Tai - giliausia įduba Lietuvoje, siekianti 40 metrų gylį. Viršuje ji taisyklingai apskrita, skersmuo 200 metrų. Atrodo, kas čia tokio? Nuvaži...