Atradimai Įkvėpimai

Pirmąja šių metų kalėdine eglute, pasipuošėme pakankamai anksti, labai jau magėjo sandėliukus, antrinės žaliavos prikauptas dėžutes iškraustyti, kažką iš viso šio gero pasigaminti. Rankų darbo kalėdinė eglutė : Pagrindas - guašu dažyta linoleumo atraiža, visa kita - karštais klijais pritvirtintos nereikalingos juostelės, atlikę lipdukai, nukritę plaukų gumyčių, sagučių "bantukai", karolių likučiai, viena, kita sulūžusio žaislo detalė, sukarpyta "Toffefee" saldainių dėžutė, miško gėrybės, didžiausiam džiaugsmui ir nuostabai - atsitiktinai rasta, senais laikais už kelis eurus kažkuriame prekybos centre pirkta, jau gerokai suvargusi, tačiau vis dar puikiai šviečianti girlianda, tadaaaam!     

Turėjome labai rimtą vertybinį pokalbį su vyru apie gyvenimo esmę ir prasmę, kai į namus parsitįsiau šią išklerusią šilto ir šalto gyvenime mačiusią tarybinę spintą, kurią mano tetulytė jau ruošėsi išsiųsti į anapusinį pasaulį. Į tą paslaptingą nežinios ir / ar nebūties vietą anksčiau ar vėliau suspėsim visi, pagalvojau, kaip mums, taip ir šiai spintai dar verta šiek tiek čia pabūti, savo buvimu mums dienas praskaidrinti, sugalvojau. Tokia, kokia atvykus, ji, žinoma, negalėjo pas mus pasilikti, tad teko ją prausti, maudyti, perrengti, rezultatas labiau negu puikus. Technikų gausos ir sudėtingumo prasme tai pats stipriausias mano darbelis (po jos eina veidrodis , tada pietų stalas ). Dažyta Annie Sloan dažais, jų Old White spalva, sendinta balto ir juodo vaško mišiniu, tamsų atspalvį "gesinant" skiestų baltų dažų sluoksniu, kurį nuvalome dar neišdžiuvusį, ir švelniu švitrinamuoju popieriumi. Tvarumas, žalumas, zero waste, ilgaamžiškumas - sąvokos, kurios labai su mano vidumi ...

Bene mėgstamiausias mano metų mėnuo - gūdusis lapkritis, kurį praskaidrinu ruošimusi gražiausioms metų šventėms - Kalėdoms. Šią kadaise nelaukiamą, nemylimą šventę, prisijaukinau susilaukusi vaikų. Metai po metų, šventė po šventės, prisijaukinu Kalėdas vis labiau, laukiu jų tikriausiai labiau negu vasaros ar atostogų. Laukiu, bet neskubinu, mėgaujuosi kiekviena pasiruošimo joms diena - apgalvoju visas dekoracijas, dovanas, mėnesio viduryje supirkusi jas, apsidairau - tuoj ir adventas. Kaip minėjau  "ką veikti su vaikais" , rankų darbo advento kalendoriai pagrindinis mūsų žiemos pradžios atributas, kurį gaminame iš to, ką tuo metu būname prikaupę savo antrinės žaliavos dėžutėse. Kaip atrodys mūsų advento kalendoriai būna neaišku iki paskutinės minutės, šiemet, pvz., jie atrodo štai taip, nors turėjo kaboti ant šakos, kaip kankorėžiai ant eglutės.  Tualetinio popieriaus rulonėliai apskritai yra gėris - pieštukinės, dovanų dėžutės, gyvūnėlių ūkiai, pilys, praeitais metais štai t...

Nebūtinai dėl to, kad gimiau rudenį ar esu kiek melancholiškos sielos žmogeliukas, man labai patinka ruduo, ypač gūdūs rudens vakarai, kai dar sniego nėra, bet jau gerokai atvėsta, kartais palyja, taip kvepia tada... Gražu ir ramu stebint savo rūbą iš pradžių nedrąsiai, tada visu smarkumu nusimetančius medžius, jau purvina šiek tiek būna, dažnai ūkanota, atrodo, ir aš pati galiu drąsiai iš savo ryškaus, gėlėto, vasarinio aprėdo išsinerti, į vilnos megztinį, patalus įsisukti, iki akių užsitraukti, šiek tiek pasislėpti, leisti sau nuo šviesos atsispūsti. Šitas mano išgyvenimas, tiesa, vidinis, išorėje turiu kelias vėjo neštas ir pamestas dukras, su kuriomis nei prisėsti, nei atsigulti, išvien kažką veikti, tai rudenį itin turim, kur pasireikšti. Jeigu vasarą eiti, važiuoti, bėgti, lėkti, nukristi, susižeisti, atsikelti, kaip niekur nieko toliau kažkuo užsiimti, tai rudenį šiek tiek (pagaliau!) nurimti, į save atsigręžti, susitelkti, pabandyti kažkuo įdomiu (ne tik vaikams, bet ir mamai) ...

Baldų atnaujinimas dažais man toks keistas ir mistinis dalykas, kurį atradau visai neseniai, beklaidžiodama po dekupažo, kuris man irgi taip patinka, tačiau kuriam nebeturiu tiek laiko, pasaulį, atrastą irgi vėlesniais savo gyvenimo metais. Su rankdarbiais nieko bendro neturėjau niekada. Negalvojau, kad kažką kažkada galėčiau turėti... Aš nežinau, iš kur ir kada ta trauka atsirado, tikriausiai po truputį, pirmą ir kituosius kartus į rankas paėmus teptuką, atsidarius dažų kibiriuką, išbandžius pirmuosius potėpius, vėliau juos tobulinus. Nesyk pastebėjau darymo džiaugsmą atsirandant bedarant. Dažnai ir čia - kartais tingiu, kartais ūpo nėra, paimi teptuką, tept, brūkšt, džiaugsmas, polėkis, energija.  Savo vyro nelaimei negaliu atsispirti kam nors pasiūlius senus išmetimui paruoštus baldus. Visai neseniai mano tetulei į kitus namus besikraustant, senus baldus beišmetant, į mūsų namus atkeliavo dalis jos senų, sudėvėtų, daug gyvenimo ir jo negandų mačiusių baldų, kuriuos ji buvo beišm...

Šiemet kaip niekada mažai keliaujame (tiksliau visai nekeliaujame) po pasaulį, kaip niekada daug po Lietuvą. Tikslą ją pažinti (pradėti tai daryti) kėlėmės kelintus metus, šiemet, džiaugiamės pradėję tai daryti. Labai patogu startuoti šalia esančiose apylinkėse. Kadangi mūsų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios per Aukštaitiją, Dzūkiją ir Žemaitiją, lankydamiesi tiesiog kaimynystėje galime leisti sau iššniukštinėti įvairiausius Lietuvos kampelius, apie kai kuriuos jų jau rašiau -  Merkinė ,  Rusnės kraštas , grįžtam į Dzūkiją - Marcinkonių apylinkės. Marcinkonys - kaimas Varėnos rajono pietuose. Sako, kad vienas didžiausių (berods, didžiausias) Lietuvoje, vienas miškingiausių apylinkėse, nuo savęs pridėčiau - vienas gražiausių, jei ne Lietuvoje, tai Dzūkijoje tikrai, taipogi vienas labiausiai išvystytų savo turistams pritaikyta infrastruktūra (tiesa, tvarkosi dabar ko ne visi užkampiai, tačiau gerai infrastruktūrai vien žolę nusipjauti, informacinį stendą pasistatyti ir keliuką ...

  Lietuvos Madagaskaras. Lietuviškoji Venecija (tautines Venecijas, pastebėjau, turi ko ne visos, Europos tai tikrai, šalys, nors nelabai jos primena tą tikrąją katerių ir gondolų išvien raižomą, švinkstančiu vandeniu ir jo organizmais atsiduodančią, įvairiausiais kitais kvapais ir vaizdais alsuojančią, turistų grūste prigrūstą, bet dėl to ne mažiau romantišką ir svajingą itališkąją Veneciją). Rusnė .  Vienadienę kelionę į šį pasakojimais ir legendomis apipintą Vakarų Lietuvos miestelį - salą planavome jau seniai, beveik tris metus, maždaug tiek, kiek šiemet sukako mūsų pagrandukei Rusnei. Kaip neaplankyti, nepamatyti, nesužinoti, kokios vietovės, upės garbei pavadinta mūsų mažoji. Tai va. Rusnei Rusnėje nelabai patiko, buvo šilta, saulėta, bet labai vėjuota, maudynėms nelabai tinkanti diena, todėl mūsų merginos šios išvykos neužskaitė (keliaujantiems čia su vaikais labai rekomenduočiau pasirūpinti visais maudynių reikmenimis, ir taikyti atvažiuoti maudynėms tinkamą ...