Atradimai Įkvėpimai

Baldų atnaujinimas dažais man toks keistas ir mistinis dalykas, kurį atradau visai neseniai, beklaidžiodama po dekupažo, kuris man irgi taip patinka, tačiau kuriam nebeturiu tiek laiko, pasaulį, atrastą irgi vėlesniais savo gyvenimo metais. Su rankdarbiais nieko bendro neturėjau niekada. Negalvojau, kad kažką kažkada galėčiau turėti... Aš nežinau, iš kur ir kada ta trauka atsirado, tikriausiai po truputį, pirmą ir kituosius kartus į rankas paėmus teptuką, atsidarius dažų kibiriuką, išbandžius pirmuosius potėpius, vėliau juos tobulinus. Nesyk pastebėjau darymo džiaugsmą atsirandant bedarant. Dažnai ir čia - kartais tingiu, kartais ūpo nėra, paimi teptuką, tept, brūkšt, džiaugsmas, polėkis, energija.  Savo vyro nelaimei negaliu atsispirti kam nors pasiūlius senus išmetimui paruoštus baldus. Visai neseniai mano tetulei į kitus namus besikraustant, senus baldus beišmetant, į mūsų namus atkeliavo dalis jos senų, sudėvėtų, daug gyvenimo ir jo negandų mačiusių baldų, kuriuos ji buvo beišm...

Šiemet kaip niekada mažai keliaujame (tiksliau visai nekeliaujame) po pasaulį, kaip niekada daug po Lietuvą. Tikslą ją pažinti (pradėti tai daryti) kėlėmės kelintus metus, šiemet, džiaugiamės pradėję tai daryti. Labai patogu startuoti šalia esančiose apylinkėse. Kadangi mūsų gyvenamosios vietos išsidėsčiusios per Aukštaitiją, Dzūkiją ir Žemaitiją, lankydamiesi tiesiog kaimynystėje galime leisti sau iššniukštinėti įvairiausius Lietuvos kampelius, apie kai kuriuos jų jau rašiau -  Merkinė ,  Rusnės kraštas , grįžtam į Dzūkiją - Marcinkonių apylinkės. Marcinkonys - kaimas Varėnos rajono pietuose. Sako, kad vienas didžiausių (berods, didžiausias) Lietuvoje, vienas miškingiausių apylinkėse, nuo savęs pridėčiau - vienas gražiausių, jei ne Lietuvoje, tai Dzūkijoje tikrai, taipogi vienas labiausiai išvystytų savo turistams pritaikyta infrastruktūra (tiesa, tvarkosi dabar ko ne visi užkampiai, tačiau gerai infrastruktūrai vien žolę nusipjauti, informacinį stendą pasistatyti ir keliuką ...

  Lietuvos Madagaskaras. Lietuviškoji Venecija (tautines Venecijas, pastebėjau, turi ko ne visos, Europos tai tikrai, šalys, nors nelabai jos primena tą tikrąją katerių ir gondolų išvien raižomą, švinkstančiu vandeniu ir jo organizmais atsiduodančią, įvairiausiais kitais kvapais ir vaizdais alsuojančią, turistų grūste prigrūstą, bet dėl to ne mažiau romantišką ir svajingą itališkąją Veneciją). Rusnė .  Vienadienę kelionę į šį pasakojimais ir legendomis apipintą Vakarų Lietuvos miestelį - salą planavome jau seniai, beveik tris metus, maždaug tiek, kiek šiemet sukako mūsų pagrandukei Rusnei. Kaip neaplankyti, nepamatyti, nesužinoti, kokios vietovės, upės garbei pavadinta mūsų mažoji. Tai va. Rusnei Rusnėje nelabai patiko, buvo šilta, saulėta, bet labai vėjuota, maudynėms nelabai tinkanti diena, todėl mūsų merginos šios išvykos neužskaitė (keliaujantiems čia su vaikais labai rekomenduočiau pasirūpinti visais maudynių reikmenimis, ir taikyti atvažiuoti maudynėms tinkamą ...

Apie pirmąjį vykusį bandymą kreidiniais dažais atnaujinti balkoną rašiau štai čia . Labai maga buvo ir antrąjį taip padabinti. Svarbiausia laiko, teptuko, dažų. Entuziazmas ir įkvėpimas ateina bedarant. Prieš (toks pavėluotas, betvarkės nesimato) ir po. Gaila nuotraukose nepavyksta išgauti to švaros, jaukumo, šviesos ir lengvumo efekto. Nesu fotografė, perteikti jausmų, kurie užplūsta įėjus į šį atnaujintą balkoną nuotraukomis irgi negaliu. Tokia ramybė, akims ir sielai atgaiva, nemėgstu perkrautos, ryškios, pernelyg įmantrios aplinkos (gyvenamosios), mane vargina daiktai, netvarka, kurią jie sukelia. Daiktams - daiktadėžės (apie šią savo daiktadėžių maniją dar parašysiu, o kol kas maniškės handmade  štai čia ), kambariams, kitoms gyvenamosioms erdvėms tik šviesa, na, ir akcentai, detalės neprošal. Šiais irgi vėliau dar pasidalinsiu. Jeigu tai, ką matai, skaitai, rezonuoja, padės Annie Sloan kreidiniai dažai. Balkonas dažytas old white sieniniais dažais. Pastarųjų nereikia lakuoti,...

Knygos. Knygutės. Pačios įvairiausios. Skirtingų formų, dydžių, turinio, kvapų, spalvų...  Puikiai pamenu save dar neturinčią dešimties, naktį po antklode su žibintuvėliu pasislėpusią, knygą beskaitančią. Buvau iš tų vaikų, kurie vasarą būtinas perskaityti knygas kartais "suvalgydavo" atostogoms dar neprasidėjus. Kol mano brolis, sukdavo galvą, ką vasaros pabaigoje į perskaitytų knygų sąrašą įrašyti, aš svarstydavau, ką išbraukti, nes kiekiai ir pačios knygos būdavo tokios, kad kartais paprasčiau būdavo jų netraukti.  Gerai prisimenu, būdama keliolikmetė neretai atsisakydavau pasiūlymų susitikti su draugais, pramogauti, idant netrukdomai galėčiau skaityti mane užkabinusią knygą. Vakaras su jomis dažnai man būdavo daug jaukesnis, artimesnis, paprastesnis nei šėlsmas su bendraamžiais, kurių aš, tiesa, sąmoningai nevengiau, bet niekada tikriausiai su jais taip gerai kaip su knygomis ir nesijaučiau.  Dar nespėjau pamiršti savęs dvidešimties su virš, nemiegančią paromis, kad g...

Idant laikas namuose su mažamečiais aktyviais vaikais, ypač savaitgaliais, neprailgtų, su vyru dažnai pasiorganizuojame šeimos vienadienes kelionytes po Lietuvą. Išvažinėta, iššniukštinėta apsčiai, šiuo bei tuo galime pasidalinti.  Merkinė . Tykioji. Gražioji. Galbūt dar ne visiems atrastoji. Pramogų vienai dienai sočiai. Važiuojant visam savaitgaliui ar ilgesniam laikui, į maršrutą agituočiau įtraukti ir Druskininkus, taip pat šalimais reziduojančią Liškiavą. Jeigu turite laiko - Veisiejus, Marcinkonis, Čepkelių raistą. Apskritai - Dzūkija mums dar neatrastas lobis, apie ją, jos kaimelius, miestelius vėliau išsamiau. O kol kas - ką pamatyti, nuveikti Merkinėje ar šalia jos? Merkinės ir jos apylinkių pažinimą rekomenduočiau pradėti nuo  Merkinės piramidės . Šią vietą verta aplankyti ir apvaizdos nepaliestiesiems. Nepaisant mano kartkartėmis pasireiškiančio skepticizmo religinių, dvasinių reikalų klausimais, ši vieta, o ypatingai tas ypatingasis burbulas (išties, kiek nustebau ...

Ėjimą kartu su vyru atradome senokai. Omeny turiu ne pasivaikščiojimą koja už kojos pamiške su šuniuku ar susikibus už rankučių Gedimino pr., kuriuos ir šiaip kasdien kultivuojame, o tikrus žygius, kurių metu vienu ypu nueiname dešimtis kilometrų (įtariu ateisiant laiką, kada kilometrus skaičiuosime šimtais, vienąsyk jau tai bandėme - labai stiprus patyrimas). Mėgstu sakyti, kad dalykai yra daromi darymo būdu. Atstumus nueiname irgi taip pat - juos eidami. Tokiu tad paprastu būdu esame įveikę ne vieną 50, 75 km ir vieną 100 km trasas, kurios prailgo praktiškai visais kartais. Kartais, iš kurių vieni buvo šiek tiek lengvesni, kadangi į juos ėjome atitinkamai nusiteikę, žinodami, ko tikėtis, pasiruošę ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pastarasis pasirengimas, sakyčiau, net gi svarbesnis. Ir sudėtingesnis. Todėl pradėsiu nuo fizinio. Esu skaičiusi, kad įveikti 50 km gali bet kas. Nesu ėjimo ekspertė profesionalė, bet patirtis žygiuose reikalauja patikslinti, kad tokius atstumus ...