Kaip nueiti 50 km? I dalis

Ėjimą kartu su vyru atradome senokai. Omeny turiu ne pasivaikščiojimą koja už kojos pamiške su šuniuku ar susikibus už rankučių Gedimino pr., kuriuos ir šiaip kasdien kultivuojame, o tikrus žygius, kurių metu vienu ypu nueiname dešimtis kilometrų (įtariu ateisiant laiką, kada kilometrus skaičiuosime šimtais, vienąsyk jau tai bandėme - labai stiprus patyrimas).

Mėgstu sakyti, kad dalykai yra daromi darymo būdu. Atstumus nueiname irgi taip pat - juos eidami. Tokiu tad paprastu būdu esame įveikę ne vieną 50, 75 km ir vieną 100 km trasas, kurios prailgo praktiškai visais kartais. Kartais, iš kurių vieni buvo šiek tiek lengvesni, kadangi į juos ėjome atitinkamai nusiteikę, žinodami, ko tikėtis, pasiruošę ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pastarasis pasirengimas, sakyčiau, net gi svarbesnis. Ir sudėtingesnis. Todėl pradėsiu nuo fizinio. Esu skaičiusi, kad įveikti 50 km gali bet kas. Nesu ėjimo ekspertė profesionalė, bet patirtis žygiuose reikalauja patikslinti, kad tokius atstumus gali įveikti bet kas šiek tiek sportuojantis ar bent jau aktyviai leidžiantis laisvalaikį, turintis bent lašelį užsispyrimo ir motyvacijos. 50 km žygiui speciali avalynė nebūtina, juolab, jei šis bandymas vienkartinis, tačiau kartotiniams ėjimams pėdos pačios prašysis ko nors bent kiek labiau pritaikyto ilgiems nuotoliams. Tie kas nors - specialūs ėjimo batai, kurių būną lengvesnių, sunkesnių, su aulais ir be, visokių medžiagų, formų, firmų, išbandžiusi juos visokių rūšių, galėčiau duoti vienintelį patarimą - nesivadovauti patarimais, o labai įdėmiai įsiklausyti ką šnabžda pėdos, kojos. Šiuo atveju labai aktuali ir naudinga yra prekių grąžinimo paslauga - išsirenki batus (kokius - priklauso nuo to, kokiu metų laiku ir kokia danga keliausi - šiuo klausimu labai padeda specializuotose parduotuvėse dirbantys konsultantai arba visagalis internetas), kelias dienas su jais pasivaikštai, jauti, kad koja su batu nedraugauja, grąžini juos, renkiesi kitus. Išsirinkęs dar papildomai prasivaikštai, idant sutvirtintum gražią bato ir kojos draugystę. Pasivaikščiojimai gerai ne tik šiai draugystei, bet ir bendram fiziniam pasiruošimui žygiui, kurį būdamas neblogiausios fizinės formos praeitum ir be jo, tačiau kam kankintis, jeigu gali nesikankinti (tiksliau - kankintis mažiau). Įveikti 50 km (ar didesnius atstumus) padės kiekvienas prieš tai nueitas metras, kilometras, todėl rinkite juos (kilometrus) į sveikatą - čia būtų antrasis mano patarimas.

Batus turime, atstumus vaikštome, trečiasis elementas - patogi apranga. Patogi reiškia ne jaučiuosi gerai, atrodau gražiai, šiek tiek spaudžia ar veržia, bet čia nieko tokio, o PATOGI, kuri, tikėtina, tokia išliks ir skaičiuojant paskutiniuosius kilometrus. Čia svarbu kiekviena detalė - įsitikinti kad liemenėlė būtų idealiai prigludusi, neveržianti, nekabanti, negresia petnešėlės nutrūkimu, apatiniai neįsirėžę, ne per dideli ar maži, geriausia patogios "timpos", nesmunkančios, neveržiančios (bet koks, net menkiausias, nepatogumas žygio pradžioje, jo pabaigoje gresia pasekmėmis (skausmu, nutrynimais), kurios trukdys finišuoti sėkmingai), "kvėpuojanti" palaidinė, priklausomai nuo orų gali būti reikalinga neperšlampama striukė, pakaitinė apranga (dėl šios nesu tikra - imdavau visada, neprireikdavo niekada, bet ko nepasitaiko). Dėl to "ko nepasitaiko" labai maga prisidėti kuo pilnesnę kuprinę "dėl visa pikto". Nežinau, kaip iš šito vaduotis, būna kažko prisireikia, būna ne... Bet kuriuo atveju turėkite omenyje, kad žygio metu jausite kiekvieną gramą ar kilogramą, todėl kuprinę pildykite labai gerai apsvarstę, ar tikrai jums vieno ar kito daikto reikia. Jeigu dalyvaujate, pvz., TrenkTuro, organizuojamame žygyje, tikėtina, kad daugelio daiktų, įskaitant vandenį, maistą ir medicinos priemones, neprireiks, tačiau mažiukas buteliukas vandens, pleistras nuo pūslių, atsarginės kojinės (rekomenduoju dvisluoksnes), Bon pari ledinukai daug vietos neužima ir periodiškai pasiteisina, todėl rinkitės šią ketveriukę į kompaniją drąsiai. 

Vaistai nuo skausmo nenumalšins pėdų, raumenų ir galbūt sąnarių skausmo, kurį jausite žygio metu, bet jeigu stipriai įsiskaustų galva, pilvas arba kokia nors žaizda (pvz., nutrinta pūslė), rekomenduočiau jų turėti. Efektas negarantuotas.

Visokių tepalų, gelių, pudrų nenaudoju, todėl negaliu pasakyti, ar jie padeda. Mano asmeninė rekomendacija būtų nenaudoti, nes tam, kad jais pasiteptum, pasipudruotum turi prisėsti (mažų mažiausiai sustoti), kuistis po kuprinę, ieškoti, tepliotis, susidėti atgal į kuprinę - visa tai apie poilsį, laiko gaišimą, blaškymąsi, dėmesio praradimą, kurie einant ilgus atstumus bendrai fizinei ir psichologinei būsenai nėra labai draugiški. Kuo daugiau stoviniuosi, sėdiniuosi, bandysi atgauti jėgas, tuo labiau jų neteksi, motyvacija pabaigti distanciją greitai išgaruos. Jeigu taip ir nutiks, nieko tokio, visada gali grįžti dar vienam raundui. Kitąkart dar geriau pasiruošęs, nusiteikęs. Apie nusiteikimą (psichologinį pasirengimą) kitame įraše, apie fizinius kol kas tiek. Prisiminusi papildysiu.