Atradimai Įkvėpimai

Apie grūdėtus sienų dažus sužinojau užsukusi į svečius pas seniai matytą draugę, kuri mielai papasakojo kuo nudažė - pati, su penkiamete dukra - įspūdingai atrodančias kambarių sienas, ne visas, nes dažas, labai mandras, todėl vienoje patalpoje per akis bus vienos ar dviejų tokių sienų.  Kadangi mano mama senokai skundėsi savo nusidėvėjusiu koridoriumi, kuris prašyte prašėsi kažką su juo daryti, nusprendusi, kad blogiau jam niekas tikrai nebus, nusprendžiau paeksperimentuoti su juo, padengdama sienas šiais grūdėtais dažais. Nuotraukos prieš ir po: Kadangi siena, priklausomai nuo apšvietimo, žiūrėjimo kampo, rodosi vis kitaip, raštą nufotkinau iš arti. Kaip minėjau ir nuotraukoje matyti, dažai grūdėti. Tepant juos pasirinkta kryptimi, būtinai ta pačia - ši siena tepta brūkšniuojant dažus įstrižai - gaunasi toks lygus, išbaigtas sienos netolygumas, švelnus šiurkštumas, kuriam elegancijos ir ištaigingumo suteikia blizgesys. Jeigu šie dažai būtų matiniai, manau, taip gerai nesižiūrėtų....

Levas Tolstojus. "Karas ir taika". Tik / net pirmi du tomai iš keturių. Tik - nes dar du liko. Net - nes po pirmojo tomo, teatleidžia man visokio plauko intelektualai, antrojo, sakiau, tikrai neskaitysiu. Te neapgauna pirmasis tomas, kurį perskaičiusi pasakiau sau, kad visų geriausių knygų ir apskritai knygų negaliu būti perskaičiusi, ir prižadėjau sau toliau neskaityti, nepaisant savo žiurkiškos prigimties, kad ką pradėjau, turiu pabaigti, ypatingai pedantiškai, kad ir kap neįdomu tai kartais būtų.  Šitaip iškenčiau vos kelis mėnesius, per kuriuos man ramybės nedavė ne tai, kas nutiks toliau, nes man visiškai neįdomu buvo, kas nutiks knygoje, nes buvau nusiteikus, kad jau nieko įdomaus šioje istorijoje nutikti nebegali, ne, ramybės nedavė ta pati žiurkiška prigimtis, kad kaip čia dabar pradėto darbo nebaigsiu. Nusprendusi, kad pabaigti lengviau, nei gyventi su likusiu neužbaigtumo jausmu, ėmiau ir pasiėmiau antrąjį tomą, kuris mane visiškai nuginklavo, manimi kaip norėjo man...

  Knygų pasaulį atrandu po ne trumpos pertraukos, todėl tyrinėju jį visais rakursais - laikmečiais, žanrais, įvertinimais. Šiuo aspektu, norėdama praplėsti savo suopračio apie literatūrą suvokimą, negalėjau neperskaityti Akvilės Kavaliauskaitės knygos "Kūnai", kuri 2020 m. skaitytojų išrinkta Geriausia metų knyga. Be kita ko, labai įdomu buvo, kaip šiuolaikinėje kūryboje atrodo novelės, su kuriomis susipažinusi mokykloje, buvau pamiršusi, kad šis žanras apskritai egzistuoja. Bet pirmiausia - knygos viršelis. Jį pastebėjau patį pirmą knygyne, į kurį visiškai be tikslo užsukau, slėpdamasi nuo lietaus. Apžiūrėjau, pasigrožėjau, padėjau. Ir negalėjau pamiršti. Kaip sužinojau vėliau, viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė. Bravo menininkėms! Judam toliau. Novelės. Pradžios sutartinai užkabinančios, pabaigos - paliekančios klausimų. Be atsakymų, gluminančių. Dėl to nepatiko labiausiai. Aš suprantu, kad yra žmonių, gyvenančių rūke, kurį gali bandyt išsklaidyti, užduodamas klausimų...

Prieš trejus metus automobiliu su vaikais patraukėme į Portugaliją, turėdami labai aiškų tikslą - maudytis. Kol vaikai turškėsi pradžioje Biskajos įlankos vandenyse, tada atvirame Atlanto vandenyne, galiausiai skaidriuose Barselonos pakrantės pursluose, pati tuo metu neva palikusi maudymkę namuose sėdėjau krante, stebeilydama į savo besimezgančio celiulito reljefą, kurio taip ir nepavyko, kaip man atrodė, prieš kelionę visiškai sunaikinti. Ir nesvarbu, kad celiulito kauburėliai tuo metu dengė tik tai mano smegenis, kurios toli gražu nefokusavo malonumų, kuriais mano kūnas, kad ir koks jis bebūtų, galėtų tiesiog - džiaugtis.  Prieš dvejus metus, tą kartą deklaruodama prastą savijautą ir nuotaiką, bet priežasties tos pačios, išsėdėjau Italijos Finale Ligure pakrantę, nuo jos su pavydu žvelgdama į bangose besivoliojančius įvairiausių dydžių ir formų kūnus, paraleliai smerkdama juos "kaip šitaip gali", beigi klausdama savęs - kaip šitaip jie gali? Nejaugi iš tikro jie štai šitaip...