Durų tapsmas durimis
Norėčiau rašyti kasdien išvien. Suvokus, kad prie dabartinių aplinkybių (intensyvus darbas, dar labiau intensyvensi namai) sakiniai dažnai pasibaigia jiems vos įpusėjus (dažniausiai nė neprasidėjus), šį pomėgį turiu atidėti. Kol prisikaupia. Pirmiausia ankstesniuose įrašuose žadėtųjų "artimiausiu metu apie tai parašysiu", tad nuo jų ir pradėsiu. Jau pirmuosius kartus, rašydama apie savo reinkarnuotus baldus, sienų kampus, minėjau paslaptingąsias duris, kurioms gimti užtruko... kelerius metus. Nužiūrėtos jos buvo iškart persikrausčius į mūsų naujuosius senus namus (apie tai rašiau štai čia ), kuriuose artimiausiu metu nusprendėme nieko nekeisti, bet taip magėjo bent tas duris kažkaip į duris atversti. Viskas prasidėjo nuo to, kad man nepatiko jų forma, spalva, na, ta tokia arti "trydos", kuri paisbaigus sovietmečiui, buvo labai madinga. Štai tokia: Tada kažkur pamačiau senas duris, nudažytas baltai, šiek tiek nelygiai, kreidiniais dažais, labai patiko, aš irgi užsi...